,,1984-ieji"

,,1984-ieji''


Džordžas Orvelas


2007 m. (2003 m. leidimo vertimas. Originalas leista 1949 m.)
264 psl.
ISBN 978-9955-13-119-9

Džordžas Orvelas (orig. George Orwell) žymus dviem savo kūriniais: ,,Gyvulių ūkis" ir ,,1984-ieji".  ,,Gyvulių ūkis" perskaičiau pirmą ir supratau, kad ne veltui šis autorius taip giriamas. Dabar perskaičiau antrąją knygą. Esu priblokšta šio žmogaus pasaulio suvokimo aprėpties ir gebėjimo šį pasaulį metaforizuoti.

,,1984-ieji" yra populiarus kūrinys ir net jei neskaitę, daugelis žino turinį bendrais bruožais (itin stipraus totalitarinio rėžimo biurokratijos tarnautojas pradeda abejoti valdžia, t.y. ,,partija", ir už tai brangiai sumoka), tad jo aš neaptarinėsiu (juo labiau, kad jei kas nežino, nesinori išduoti :) ). Ką aptarinėsiu? O gi tiesiog trumpai pabandysiu parodyti, kodėl šią knygą būtina perskaityti žmogui, kuris nori save vadinti išprususiu.

Knyga tikrai nėra lengva skaityti - suprasti. Jau negana to, kad socialistinių partijų propagandinė veikla pati susukta neišpasakytai, o čia dar autorius viską perteikia metaforomis ir ,,atsitiktiniais'' analogais. Džordžo Orvelo įžvalgumas toks stiprus, kad galime matyti, jog visada yra žmonių matančių kas vyksta, kur veda ,,tautos išrinktieji'', tik deja juos ne visada girdi. Autorius šioje knygoje hiperbolizuotai pristato socialistinį totalitarinį rėžimą koks vyko (rašymo metu numatė koks bus ir pataikė) XX a. antroje pusėje Europoje ir kai kur gali būti kad vyksta iki šiol. Bent metodai vis dar gyvi...

Vinstonui Smitui (minėtasis biurokratijos tarnautojas) į rankas patenka knyga analizuojanti ,,partijos'' elgesį, vėliau kalbama ir apie šio elgesio motyvus. Tuose puslapiuose paprasta kalba išdėstytos mintys kurios daugeliui sukasi galvoje išgirstant apie karinius įvykius kažkur pasaulyje. Bet taip kaip daugelis pagalvoja, taip daugelis greit ir pamiršta atsigręždami į rutiną. Atrodo tarsi dauguma pasaulio ir yra Džordžo Orvelo minimi ,,proliai'' (masės, kurios nenori nieko keisti, nes nesuvokia, kad pasaulis gali būti kitoks).

Vinstonas Smitas pakliūna į bėdą, nes tiki, kad ,,partija'' yra nugalima, kad masės gali būti laisvos ir laimingos, o kad taip nutiktų, yra būtinas švietimas(sis), mokymas(sis), lavinimas(sis). Yra posakis, kad jei nori pakeisti pasaulį, reikia pradėti nuo savęs. Kažką norint pakeisti, pirmiau būtina suprasti. Ši knyga puiki pradžia siekiant suprasti šiuolaikinį pasaulį.

Stipriai rekomenduoju perskaityti!


Malonaus skaitymo :)
Emilija

2022-01-25 P.S. Su ta pačia intencija, tik moderniau parengta knyga ,,Qualityland" (autorius Marc-Uwe Kling)

,,Pasižadėję''

,,Pasižadėję"

Elizabeth Gilbert



2010 m. (originalas išėjo 2010 m.)
272 psl.
ISBN 978-5415-02-176-5


,,Pasižadėję" - tai Elizabeth Gilbert ikiantravedybinis dienoraštis. Išsamus dienoraštis! (,,Valgyk, melskis, mylėk" tęsinys). Elizabeth buvo prisiekusi daugiau netekėti, bet valdininkiškos taisyklės padarė savo - teko ištekėti. Iki oficialios ceremonijos Elizabeth turėjo beveik metus ir tą laiką naudojo "susitaikymui su likimu" (tik taip galima pavadinti jos jauseną supratus, kad turės vėl ištekėti).

Susitaikymo procesas buvo ilgas ir sudėtintas, su daug (daug!) literatūros analizavimo. Stengdamasi surasti savastį neišvengiamybėje, Elizabeth gilinosi į įvairius santuokos aspektus. Aprašiusi savo jausmus, savo atradimus ir susisteminusi tai į vieną ''krūvą" išėjo puiki knyga apie santuoką, jos prasmę bei reikšmę visuomenėje ir sieloje.

Koks puikus kūrinys ši knyga bebūtų, jo išeiga nėra laimės receptas. Tai vieno žmogaus patirtis, kurį tam tikras konkretus subjektyvus žinojimas išlaisvino. Tikrai ne daugelis taip bijo ir vengia santuokos fakto kaip tai darė Elizabeth. Tačiau jos paieškos ir klajonės po sielas ir laiką (turiu mintyje ne ezoteriką ir keliones laiku, o pokalbius su tekėjusiomis moterimis ir santuokos istoriją kultūriškai bei teisiškai) pristato santuoką taip kaip joks vienas žmogus negali apsakyti. Autorė surinko ir susistemino begalę informacijos apie santuoką ir pateikė suprantama kalba moteriai (jei įdomu tinka ir vyrui, bet daugiau vertės moteriai) ne mokslininkei, ne tai kuriai santuoka tyrimo objektas, o tai kuriai santuoka gyvenimo kelias.

Informacija pateikiama nuosekliai tam kas vyko autorės gyvenime, todėl jaučiamas virsmas, dvejonių augimas, nusiraminimas, svarstymai ir galiausiai išrišimas. Tai geriausia ką girdėjau + skaičiau + mačiau apie vyrus ir moteris siekiančius darnos santykiuose. Manau ši knyga tinka ir tekėjusioms, ir netekėjusioms, ir norinčioms tekėti, ir nenorinčioms tekėti. Tai knyga norinčioms geriau suprasti save ir savo jausmus santuokos klausimu.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Eženi Grandė"

,,Eženi Grandė“


Honore de Balzac



1999 m. (pirmas leidimas originalo kalba 1926 m.)
207 psl.
ISBN 5-415-01369-5

Eženi Grandė – moteris, dukra, visuomenės normų suformuota asmenybė. Honore de Balzac kūrybos ryškiausias bruožas yra autoriaus polinkis į aplinkose detales – penki puslapiai apibūdinti apipelijusią spintą yra norma. Šį kartą autorius aprašė moters asmenybę, atitinkamai gavosi knyga. :)

Eženi yra ištikima garbaus amžiaus griežto tėvo dukra. Bet ji taip pat ir moteris jaučianti meilę, aistrą ir troškimą patirti abipusius jausmus. Jos pasirinkimo laisvė apribota visuomeninių normų (išreiškiamų per tėvą), taip giliai įsiskverbusių į Eženi sąmonę, jog net gavusi laisvę (nuo tėvo) pasirinkti pati, ji išlieka ,,statistine’’ tų laikų moterimi.

,,Eženi Grandė” skausmingai tikroviškas romanas. ,,Skausmingai” pritinka vertinti žiūrint iš šiuolaikinės moters pozicijos. Šiuolaikinė moteris net kaip ,,statistinis vienetas’’ turi daug laisvės, jau nekalbant apie tas, kurios gyvenime renkasi siekti daugiau nei motinystė ir šeima. Honore de Balzac aprašomais laikais moteris labiau panašėjo į ūkio vienetą, nei asmenybę.

Honore de Balzac kūryba pasižymi ne tik dėmesiu detalėms, tačiau ir niūria nuotaika. Visgi skaitydama ,,Eženi Grandė” jaučiausi fantastiškai. Daugelis patirtų emocijų buvo prieštaringos ar kartais net neigiamos, bet jos buvo nepaprastai stiprios. Sakoma, kad geros knygos sukelia stiprias emocijas. Tokiu atveju ,,Eženi Grandė” yra geriausia mano skaityta knyga, nes dar nei viena nebuvo sukėlusi tokių stiprių emocijų kaip ši.

Tai niūri, liūdna, dramatiška knyga, bet perskaityti ją tiesiog būtina!


Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Paslaptingoji sala"

,,Paslaptingoji sala''



Žiulis Vernas


1959 m. (pirmas leidimas originalo kalba 1875 m.)
714 psl.
ISBN (ant mano skaityto leidimo nepateiktas)

Baigiau antrąją Žiuli Verno knygą :) ....pagaliau! :) 714 puslapių!!! skaitėsi sunkiau nei ,,Altorių šešėly"... Iš tikro, kad ir kaip norėtųsi girti girti ir dar kartą girti Žiuli Verną, šios knygos stipriai girti negaliu.

Pirmiausia, tai realistiškumo detalumo santykis. Ir čia aš visai ne apie mokslinę fantastiką, kuria garsėja rašytojas Žiulis Vernas. Į salą pakliuvę žmonės vos ne iš nieko susirenčia metalo liejyklą ir pan. Visi saloje įkliuvusių žmonių (kuriuos autorius vadina kolonistais) amatiniai užsiėmimai aprašyti iki cheminio detalumo: kai kurias pastraipas net greitomis norisi prašokti, nes tie cheminiai terminai nieko nesako. Tokių tekstų nemažai, tai tikrai vargina ir mažina pasimėgavimą knygos herojų nuotykiu. Norint pateisinti cheminį detalumą, galima būtų sakyti, kad ši knyga gali pasitarnauto kaip išlikimo vadovas, deja romanui perdėtas detalumas nėra pakankamas išlikimo vadovui. Detalumas (ne cheminis) turi ir šiek tiek teigiamo aspekto - padeda geriau įsijausti į knygos veikėjų gyvenimą saloje.

Kitas negirtinumas, tai sąsajos su ankstesniais autoriaus kūriniais ,,Kapitono Granto vaikai'' ir ,,20 000 mylių po vandeniu". Didelio nuostolio manau nepatyriau, kad jų dar nebuvau skaičiusi, visgi šios sąsajos nelabai jaukios. Tiksliau su ,,20 000 mylių po vandeniu" yra labai nepatogi, nes nemažai loginių neatitikimų (išryškėjančių jau vien tame, kas iš abiejų istorijų yra pateikta kūrinyje ,,Paslaptingoji sala"). Sąsaja su istorija ,,Kapitono Granto vaikai'' nestipri, todėl matyt nesukėlė didelių nepatogumų.

Paklausite ,,o kas gi gero iš šios knygos?''... Gerumas jos yra smulkūs skyreliai. Negalint skirti daug laiko skaitymams, smulkūs skyreliai patogu, taigi šią knygą galima ilgai pamažu skaityti. Kiekvieno skyrelio pradžioje pateikta mini santrauka, tad perskaičius labiau įtraukiantį skyrelį, kuriame iki galo neatskleista įvykio atomazga, galima sustoti užmetus akį į sekančio skyrelio santrauką ir ramiai eiti miegoti :) Na ir taip skaitant knygos tikrai užteks ilgam :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Lietuvaitė"

,,Lietuvaitė''



Yi Munyol


2014 m.(originalus leidimas 2011 m.)
232 psl.
ISBN 978-5-417-01074-3
(Iš korėjiečių kalbos vertė Dzinseok Seo)

Korėjietis parašė knygą pavadinimu ,,Lietuvaitė“. Mano etniškoji širdies ir smegenų dalis negalėjo leisti praslysti šiai knygai be perskaitymo. Veiksmas vyksta pastarųjų tūkstantmečių sandūroje. Lietuvaitė apie kurią kalbama yra korėjietiškos širdies (jos tėtis korėjietis, o mama lietuvė, augo P. Korėjoje ir JAV), lietuviškoji kilmė einamuoju veikėjos gyvenimo laikotarpiu paliečiama retai, bet labai šiltai. Autorius pristato įvairius Lietuvos istorijos laikotarpius (labai malonu, kad tie istorinei peizažai pateikti taip, kaip lietuviai patys mato savo istoriją), ypatingas dėmesys skirtas Kryžių kalnui. Įdomu buvo, kad skaitydama apie pažįstamus dalykus visgi dar ir šio to naujo sužinojau :)

Išskirtinų veikėjų nėra daug. Pasakojimas apima apie keturiasdešimt metų. Istorija nuosekli, veikėjai susiję. Jokio blaškymosi. Iš to kiek teko pažinti, labai korėjietiškas stilius. Literatūriškai labai įdomi knygos veikėjų kompozicija. Lietuvaitės istorija pasakojama paprastai jos pažįstamo korėjiečio akimis. Jo prisiminimais, jo jausmais. Tai gan įprastas stilius – dažnai knygose galime sutikti jog kažkieno istoriją pasakoja ne pats veikėjas, ne pasakotojas, o kitas knygos veikėjas. Tik šiuo atveju jau nebe visai aišku, kas yra pagrindinis knygos veikėjas. Pasakojant apie Hėrion (lietuvaitę) yra pateikiama tiek daug apie ... (skaitant vardas neužkliuvo, o dabar pervertusi knygą vis vien neradau, gal nėra....) Hėrion korėjietį draugą, kurio vardo čia įtraukti negaliu. Matyt mažėja klausimas dėl pagrindinio herojaus :) Visgi šio draugo gyvenimą mes pažįstame nei kiek ne menkiau už pačios lietuvaitės.

Dėstant šių dviejų žmonių gyvenimo tėkmes įpinami ne tik Lietuvos istorijos svariausi akcentai, tačiau ir Korėjos (pietų ir šiaurės kartu bei atskirai). Knygoje pateikiama nemažai išnašų su informacinėmis žinutėmis skaitytojams apie minimus Korėjos istorijos momentus ir svarbius asmenis. Malonu, kad rūpinamasi ne tik pasakojimo išdėstymu, tačiau ir skaitytojo patogumu suprasti ir pilnavertiškai mėgautis skaitymu.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Žmogžudystė Kale traukinyje''

,,Žmogžudystė Kale traukinyje''


Agata Kristi


1990 m. (originalus leidimas 1965 m.)
198 psl.
ISBN 5-89942-313-7

Iš Stambulo pajuda per Europą traukinys. Traukiniu keliauja pats kompanijos direktorius. Netikėtai kalnų kelyje pasitaiko sniego griūtis ir traukinys užstringa. Kitą rytą randamas nužudyto žmogaus kūnas. Traukinių kompanijos direktorius į pagalbą pasitelkia savo draugą Erkiulį Purao, keliavusį tame pačiame traukinyje.

Knyga labai maloniai sukomplektuota: pirma dalis – įvykis, antra dalis – liudininkų parodymai, trečia dalis – paslapties atskleidimas. Kaip ir kitos Agatos Kristi istorijos, šioji pilna detalių, kurios sutampa kaip tik tiek kiek reikia (arba nereikia :) ). 

Rašytojos detektyvinis ir mįslių pynimo talentas neabejotinas – penkiolikos žmonių istorijos apie vieną įvykį susipinančios nei trupučio ne daugiau nei reikia. Visgi šios knygos keliama didžioji nuostaba yra ne detektyvinė istorijos preciziškumas, tačiau šios istorijos moralinė baigtis. Autorė rengdama šią knygą įsivelia ne tik į nusikaltimo atskleidimo ,,veiklas‘‘, tačiau ir į teisingumo ir teisybės svarstymus.

Maloni knygos apimtis. Skubantiems įkandama per vieną dieną (aš taip ir padariau, vidury detektyvo nepaprastai sunku sustoti :) ), neskubantiems skaitymo gali būti ir savaitei po truputį prieš miegą.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Gražina"

,,Gražina''



Adomas Mickevičius


1954 m. (originalus leidimas 1823 m.)
48 psl.
ISBN (neregistruotas)

Mickevičius ir jo žymioji Gražina – visi lietuviai apie ją žino. Tik įdomu ką daugiau žino apie ją ir patį A. Mickevičių nei tai, kad lenkai ir lietuviai nepasidalija kieno gi tas Mickevičius ir jo žymiausias kūrinys yra ,,Gražina“. Aš irgi ilgą laiką priklausiau pastarųjų grupei. Mokykloje literatūros mokytojas neprižiūrėjo, kad mes perskaitytume būtinuosius kūrinius, o malonumui pasiskaityti tragiški kūriniai netraukė. Visgi...tai kultūrinis paveldas (kuris stovėdamas močiutės lentynoje man akis vis badė), tad nusprendžiau perskaityti :)

Knygelė mažytė. Perskaičiau važiuodama pas draugę ir atgal miesto autobusu. Tikrai mažytė. Parašyta gan įmantriu stiliumi. Kunigaikštišku pavadinčiau. Vaikystėje esu skaičiusi Skomanto knygas apie Lietuvos kunigaikščius ir ,,Gražinos“ nuotaika labai artima Skomanto darbams šioje temoje.

Kam miela, kam ne miela eilės...aš iš principo eiles mėgstu, bet šiuo atveju man visgi eiliavimas apsunkino kūrinio skaitymą. Pirma knygos pusė (o gal ir kiek daugiau) nepaprastai nuobodi, ištęsta, užtemptą ir kitokiais niūriais žodžiais apibūdintina. Taip neįtraukia, jog kartais tenka grįžti per puslapį kitą atgal užmesti akį, kad konteksto nepamesti. Visgi tas ištęsimas duoda savo. Jis pristato aristokratišką rūmų, karų nuotaiką, kurioje gyvendavo kunigaikščiai ir jų dvarai; suteikia romantikos :)

Knygoje pristatomas neįprastas šeiminių santykių modelis. Kunigaikščių laikų istorijose moteris paprastai vyro puošmena, vaikų gimdyvė ar kitoks vyro priedas. A. Mickevičius savo sakmėje (taip, ,,Gražina‘‘ yra sakmė, ji taip įvardyta leidinyje) pateikia visai kitokią kunigaikštienę. Jos požiūris į save, į nuo jų (kaip didikų šeimos) priklausomų dvariškių, miestelėnų ir kitų gyventojų padėtį, jos vyro požiūris į ją.

Kūrinys akimirkai gali atimti žadą tuo kiek pažangus savo laikotarpiui buvo. Šiuo metu, tai kultūrinis paveldas, kuris nors ir sunkiai skaitosi iš pradžių, visgi pabaigoje palieka su šilta emocija.

Malonaus skaitymo :)
Emilija