,,Didysis Molnas''
Alain Fornier
1997 m. (originalas išleistas 1913 m.)
198 psl.
ISBN 5-415-00513-7
Didysis Molnas - Ogiustenas Molnas - vienišius, klajūnas, svajoklis. Viename iš savo žygių užklydęs į ,,Užmirštąjį" dvarą ir sutikęs nuostabią merginą, vėliau visą likusį savo laiką skiriantis merginos paieškoms. Atrodo gan tipiškas, romantiškų (,,tik moterims skirtų") emocijų kupinas kūrinys, tačiau, kad ir koks (pavadinkime) lėkštas būtų siužetas, kūrinys turi pora įdomių aspektų.
Pirmoji įdomybė, tai kūrinio laikas, veiksmo aplinka. Kūrinys parašytas XIX - XX a. sandūroje ir aprašo to laikmečio, sąlyginai įprastą, eilinių prancūzų gyvenimą. Smalsu paskaityti apie to laikmečio Prancūziją (beje, autorius žuvo I-ajame Pasauliniame kare), tačiau įdomiausia (man, kaip Lietuvos XX a. savu kailiu nepatyrusiai ir apie tą laikmetį žinančiai tik V. Ažušilio knygų ir senelių pasakojimų), kokios panašios Lietuva sovietmečiu ir Prancūzija XIX - XX a. sandūroje. Lietuva 1960 m. buvo kaip Prancūzija 1900 m. Jei išlaikysim tendenciją, tai dabartinį Prancūzijos lygį pasieksime 2071 m. Labai jau pesimistiškai nuteikti gali tokia idėja... Tad geriau grįžti prie literatūrinių įdomumų, bent nereiks sukti galvos apie ekonomiką :)
Tai štai antrasis įdomu dalykas šiame romane yra, bent mano patirčiai, unikalus. Daugybę knygų esu perskaičiusi, tačiau taip dar nebuvo... Kūrinyje pagrindinis veikėjas yra Didysis Molnas, tačiau viskas pateikiama per Fransua Serelio (Molno vaikystės draugo) gyvenimą. Tai nėra tiesiog pasakojimas trečiuoju asmeniu, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti - skaitytojui pateikiama tik tai, ką apie Molno gyvenimą žino Fransua - knygos turinys yra Fransua Serelio gyvenimas, kuomet vaikinas pasakoja, dažniau net ne pasakoja, o galvoja apie savo draugą Ogiusteną Molną. Tiesą sakant sunku net apsakyti, mat tai tikrai unikalus atvejis mano skaitiniuose. Žinojimas tik to ką žino Serelis kartais sukuria malonią intrigą, kadangi ne tik pačiam nekantru kas nutiko, kur pradingo Molnas, bet ir tenka skaityti kaip Fransua nerimauja dėl savo draugo - tai tikrai sustiprina intrigą. Juo labiau, kad jei Fransua Serelis nesužinos kas vyksta, tuomet nesužinos ir skaitytojas.
Be lėkštokos idėjos, yra ir daugiau ne itin žavių dalykų - pvz.: sudėtinga sekti du gyvenimus, kuomet autorius nepateikia ženklų aiškiai orientacijai laiko tėkmėje. Kūrinio pradžioje abu paaugliai, o knygai pasibaigus abu jau turi suaugusių asmenų gyvenimus, nors visai neaišku, kada jie spėjo užaugti. Tai daugiau dėl to, kad autorius daugiau orientuojasi į dvasinius išgyvenimus, nei kasdienę veiklą.
Nuoširdžiai nerekomenduoju šios knygos skaityti tiems, kurie mėgsta tiesiog lengvus skaitymus. Šis kūrinys nėra malonus lengvas paskaitymas - tai sunkus, lėtai besiskaitantis romanas, aišku su savom žavesio detalėm, kurios entuziastingiems literatūros gerbėjams yra vertingas pagrindas paimti kūrinį į rankas :)
Malonaus skaitymo nusprendusiems pasinerti į dviejų gyvenimų sūkurį :)
Emilija