,,Kreicerio sonata"

,,Kreicerio sonata''


Levas Tolstojus


1958 m. (kūrinio metai 1889)
150 psl.
ISBN (neregistruotas)

Tikrai daugiau skaitysiu Levo Tolstojaus knygų! Tai buvo mano pirmoji Tolstojiškoji. Taip džiaugiuosi, kad ją perskaičiau ir tuo pačiu gaila, kad jos neperskaičiau anksčiau, nors jis senų seniausiai dūlėjo knygų lentynose. Pirmiau močiutės namuose, vėliau mūsų namuose....

Knyga iš esmės apie vyrą, labai nekantrų, aistringą, išmokusį gyvenimo pamoką per vėlai. Skaitau ir vietomis randu tiesiog užrašytas mano mintis, kurios pas mane kartais pavienės, kartais kaip kratinys, o čia vienoje vietoje ir aiškiame kontekste. Pasijaučiau, tarsi gavusi minčių išrišimą.

Autorius, pasak knygos – pagrindinis veikėjas (daugiausia pasakojama pirmuoju asmeniu), giliai pažvelgia į visuomenės/bendruomenės vaidmenį formuojantis vyrų ir moterų vaidmenis, vyrų ir moterų lūkesčiams, vyrų ir moterų santykiams. Knyga parašyta prieš gerą šimtmetį, bet neskaitant mados ir transporto skirtumų, visa kita iš esmės galioja ir šiandien. Šimtas metų praėjo, o visuomenė mažai pajudėjo. (Verčia stipriai susimąstyti....). Ypatingai įdomios autoriaus mintys apie vyrų ir moterų lygybę, kurią autorius grindžia ne darbo vieta, balsavimu rinkimuose ir kitomis ,,socialinėmis‘‘ veiklomis. Deja autoriaus minimosios lygybės vis dar nėra. Pagal tai, kaip autorius piešia visuomenės evoliucija, tai toji lygybė visgi toli nuo realybės.

Knyga pritrenkė savo įžvalgomis ir tai padarė labai maloniai. Tokių gilių įžvalgų ir tokios atviros tiesos nerasti jokioje populiariosios psichologijos knygoje apie vyrų ir moterų santykius. Knyga mažo formato ir vos šimtas penkiasdešimt puslapių – tikrai skaitysiu knygą dar kartą. Labai norėtųsi originalo kalba, tai gali tekti su žodynu padirbėti, visgi manau ir su mano silpnomis rusų kalbos žiniomis visai neblogai gali pavykti, nes kūrinio kalba nėra sudėtinga – nėra vartojami išvestiniai ar sudėtingi daugiareikšmiai žodžiai. 

Veikėjai plačiai nepristatomi. Šioje knygoje veikėjai nėra svarbiausi. Jie labiau kontekstas. Svarbiausios yra pono Pozdnyševo mintys ir emocijos. Jos nėra linksmos ir standartine prasme net nepavadintume pozityviomis, visgi skaityti šią knygą buvo itin malonu. Jaučiausi, tarsi šie 150 puslapių mąstymą praplėtė tiek, kiek šimtai kitų knygų  puslapių nesugebėjo.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Maras"

,,Maras''


Alberas Kamiu


1968 m. (kūrinio metai 1947)
348 psl.
ISBN (neregistruotas)

Šis atsiliepimas prasideda sunkiai. Paprasčiausiai esu kiek priblokšta. A. Kamiu ,,Maras“ paėmiau skaityti kaip vieną iš tų knygų kurias vadina klasikinėmis, arba kitaip tariant „tos, kurias visi žino, bet niekas neskaito“. Tai pamaniau paimsiu ir paskaitysiu. Žinojau apie knygą tik tiek, kad ji svarbi literatūroje. Perskaičius knygą kirbėjo pasitikslinti vieną korektūros (bent taip pasirodė) klaidą, kuri nedavė ramybės nuo pirmojo puslapio. Kai pradėjau tikrinti tą „klaidą“ supratau, kodėl ši knyga yra svarbi.

Pradžioje knygos pristatoma, kad tai yra istorinių įvykių kronika (literatūrologai teigia, kad kūrinys nors ir romanas, bet paremtas tikra epidemija siautusia minimame mieste XIX a.), kuri pasakojama remiantis vieno žmogaus dienoraščiu ir interviu su kitais keliais asmenimis. Pasakojimas toks nuoseklus išlaikant skirtumus tarp pasakotojų, kad net nekilo įtarimas, jog gali būti kitaip.

Tekstas lengvai skaitomas, visgi turinys sunkus. Vienoje vietoje prieinama beveik keturių puslapių aprašymas mirtimi besigaluojančio berniuko (kuris galiausiai visgi mirė). Sunku skaityti tokį tekstą dėl paties turinio. Įvykių laikas ištęstas, todėl yra kada atsiskleisti įvairioms žmonių savybėms. Kai kurie literatūrologai įžvelgia ypatingas filosofines ir dvasios vingrybes personažų charakteriuose. Aš to neradau. Taip, yra filosofinių svarstymų, svarbių požiūrio pasikeitimų, kurie įvyksta paveikti įkalinimo maru, bet, mano nuomone, ne tiek kiek teigia analitikai.

Nei išgalvoto, nei istoriško apie marą iki šiol nebuvau skaičiusi. Buvo įdomu šiek tiek sužinoti apie epidemijos eigą, apie tą žmogaus instinktyvų elgesį, kuomet atrodo visi teisūs, bet tiek daug kenčiančių (ir čia net nekalbant apie ligos sukeliamus fizinius skausmus).

A. Kamiu ,,Maras" manau galėtų būti labai vertingas skaitalas tiems, kurie pavargę nuo moralizavimo kas yra gera, o kas yra bloga, bet linkę į pasvarstymus. Knyga nemoralizuoja, ji pristato. Knyga parodo keletą svarbių slaptų žmogiškumo užkulisių kertelių.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Faraonų kapo paslaptis''

,,Faraonų kapo paslaptis''


Agata Kristi


1991 m.
93 psl.
ISBN 5-89942-381-1

Knygos pavadinimas pasiskolintas. Leidinį sudaro trys detektyvinės istorijos (arba kaip leidėjai įvardija: nuotykių apsakymai), o knyga tiesiog ,,pakrikštyta" pirmosios pavadinimu.

,,Faraonų kapo paslaptis" pristato Erkiulio Puaro detektyvinius gebėjimus Egipto kasinėjimuose. Kaip knygos prieskyroje apie autorę parašyta, tai A. Kristi nemažai keliavo po Egiptą su savo vyru archeologu, tad jos istorijos dažnai paremtos ne tik jos pačios, bet ir jos vyro patirtimi ir žiniomis. Ši istorija aprašo ir atskleidžia populiariai minimo kapo atidengimo istoriją, kuomet netikėtai (nuo prakeiksmo) mirė visi dirbę su kapu. Čia kalbama apie kitą kapą, kitus žmones, tačiau istorijos pagrindas tikrovėje vykusi sensacija.

,,Karališkojo rubino pagrobimas" antroji istorija knygoje kurią narplioja seklys Erkiulis Puaro. Be sumaniai susukto detektyvo, šis apsakymas dar suteikia pažintinę galimybę į tikrąsias angliškas Kalėdas.

,,Šokėjos karoliai" trečioji istorija, kurioje detektyvines mįsles narplioja mis Marpl. Ši istorija savo turiniu jautri, tačiau kaip detektyvinė nesužavinti. Mis Marpl nevaidina esminės rolės. Atrodo, kad ir be jos dalyvavimo policija vis tiek būtų ištyrusi nusikaltimą. Ši istorija ne tokia detali kaip Erkiulio Puaro tyrimai, gal dėl to atrodo, jog mis Marpl vaidmuo ne toks svarbu. Kaip ten bebūtų, ši istorija ne tokia įtraukianti kaip pirmosios dvi.

Visos trys istorijos skaitosi lengvai ir greitai. Pora valandų ir net neskubant knygelė ,,svalgyta''. Esu detektyvinių istorijų mėgėja, tai gal iš dalies ir dėl to knyga greit susiėjo :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Kilimandžaro sniegynai''

,,Kilimandžaro sniegynai''


Ernestas Hemigvėjus


1966 m. (originalus leidimas 1961 m.)
398 psl.
ISBN (neregistruota)

Kažkada buvo laikai Lietuvoje kaip knygas pirkdavo ne dėl reklamos, o dėl to, kad buvo galima gauti. Pirkdavo tai ką galėjo gauti. Mano močiutė dievino rašytą žodį, tad net ir tais sunkiais knygoms laikais surinko didžiulę biblioteką. Vis planavau planavau, kad reikia pradėti skaityti močiutės biblioteką ir vis neprisiruošdavau, nes kas nors kokią naują knygą pasiūlydavo. Ir štai prisiėjo metas su E. Hemigvėjaus ,,Kilimandžaro sniegynais“ praverti močiutės biblioteką.

Myliu žiemą, myliu sniegą, maniau ,,Kilimandžaro sniegynai“ bus puiki žiemiška istorija. Juk Kilimandžaras... sniegynai.... atrodo bus sniegiškų nuotykių valandos. Sniego nebuvo. Nuotykių nebuvo. Buvo 22-i atskiros istorijos. 

Tai pirmoji E. Hemingvėjaus knyga, kuri pakliuvo į mano rankas. Atvirai pasakius nusivyliau. Tiek plačiai išgirtas rašytojas, tačiau nei pačios istorijos, nei rašymo stilius nepasižymi išskirtinumu. Kelios istorijos tiesiog trumpi dialogai net neatskleidžiant pokalbio temos. Kitos kiek platesnės pristatančios eiliniam žmogui nepažįstamas ar sunkiai suvokiamas temas: karo veteranų jausena, ispaniškos koridos subtilybės ir kt.

Negaliu sakyti, kad skaityti šią knygą buvo nemalonu, bet negaliu sakyti, kad buvo malonu. Kai kas tokiais atvejais sako, jog šis minties konfliktas rodo knygos (aptariamu atveju) gerumą – skaitytojas ne vertina knygą, o susimąsto jos paskatintas. 

,,Kilimandžaro sniegynai“ tikrai nėra lengvo skaitymo knyga. Apskritai rekomenduočiau kiekvieną šios knygos istoriją skaityti atskirą vakarą. Vienu metu skaityti kelias istorijas labai sunku. Kiekviena iš jų sukelia stiprius sūkurius viduje ir gan sudėtinga greit įsijausti į naują istorija, kuri visiškai kitokia savo nuotaika ir sukeliamais sūkuriais.

Malonaus skaitymo :)
Emilija