,,Kreicerio sonata"

,,Kreicerio sonata''


Levas Tolstojus


1958 m. (kūrinio metai 1889)
150 psl.
ISBN (neregistruotas)

Tikrai daugiau skaitysiu Levo Tolstojaus knygų! Tai buvo mano pirmoji Tolstojiškoji. Taip džiaugiuosi, kad ją perskaičiau ir tuo pačiu gaila, kad jos neperskaičiau anksčiau, nors jis senų seniausiai dūlėjo knygų lentynose. Pirmiau močiutės namuose, vėliau mūsų namuose....

Knyga iš esmės apie vyrą, labai nekantrų, aistringą, išmokusį gyvenimo pamoką per vėlai. Skaitau ir vietomis randu tiesiog užrašytas mano mintis, kurios pas mane kartais pavienės, kartais kaip kratinys, o čia vienoje vietoje ir aiškiame kontekste. Pasijaučiau, tarsi gavusi minčių išrišimą.

Autorius, pasak knygos – pagrindinis veikėjas (daugiausia pasakojama pirmuoju asmeniu), giliai pažvelgia į visuomenės/bendruomenės vaidmenį formuojantis vyrų ir moterų vaidmenis, vyrų ir moterų lūkesčiams, vyrų ir moterų santykiams. Knyga parašyta prieš gerą šimtmetį, bet neskaitant mados ir transporto skirtumų, visa kita iš esmės galioja ir šiandien. Šimtas metų praėjo, o visuomenė mažai pajudėjo. (Verčia stipriai susimąstyti....). Ypatingai įdomios autoriaus mintys apie vyrų ir moterų lygybę, kurią autorius grindžia ne darbo vieta, balsavimu rinkimuose ir kitomis ,,socialinėmis‘‘ veiklomis. Deja autoriaus minimosios lygybės vis dar nėra. Pagal tai, kaip autorius piešia visuomenės evoliucija, tai toji lygybė visgi toli nuo realybės.

Knyga pritrenkė savo įžvalgomis ir tai padarė labai maloniai. Tokių gilių įžvalgų ir tokios atviros tiesos nerasti jokioje populiariosios psichologijos knygoje apie vyrų ir moterų santykius. Knyga mažo formato ir vos šimtas penkiasdešimt puslapių – tikrai skaitysiu knygą dar kartą. Labai norėtųsi originalo kalba, tai gali tekti su žodynu padirbėti, visgi manau ir su mano silpnomis rusų kalbos žiniomis visai neblogai gali pavykti, nes kūrinio kalba nėra sudėtinga – nėra vartojami išvestiniai ar sudėtingi daugiareikšmiai žodžiai. 

Veikėjai plačiai nepristatomi. Šioje knygoje veikėjai nėra svarbiausi. Jie labiau kontekstas. Svarbiausios yra pono Pozdnyševo mintys ir emocijos. Jos nėra linksmos ir standartine prasme net nepavadintume pozityviomis, visgi skaityti šią knygą buvo itin malonu. Jaučiausi, tarsi šie 150 puslapių mąstymą praplėtė tiek, kiek šimtai kitų knygų  puslapių nesugebėjo.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Maras"

,,Maras''


Alberas Kamiu


1968 m. (kūrinio metai 1947)
348 psl.
ISBN (neregistruotas)

Šis atsiliepimas prasideda sunkiai. Paprasčiausiai esu kiek priblokšta. A. Kamiu ,,Maras“ paėmiau skaityti kaip vieną iš tų knygų kurias vadina klasikinėmis, arba kitaip tariant „tos, kurias visi žino, bet niekas neskaito“. Tai pamaniau paimsiu ir paskaitysiu. Žinojau apie knygą tik tiek, kad ji svarbi literatūroje. Perskaičius knygą kirbėjo pasitikslinti vieną korektūros (bent taip pasirodė) klaidą, kuri nedavė ramybės nuo pirmojo puslapio. Kai pradėjau tikrinti tą „klaidą“ supratau, kodėl ši knyga yra svarbi.

Pradžioje knygos pristatoma, kad tai yra istorinių įvykių kronika (literatūrologai teigia, kad kūrinys nors ir romanas, bet paremtas tikra epidemija siautusia minimame mieste XIX a.), kuri pasakojama remiantis vieno žmogaus dienoraščiu ir interviu su kitais keliais asmenimis. Pasakojimas toks nuoseklus išlaikant skirtumus tarp pasakotojų, kad net nekilo įtarimas, jog gali būti kitaip.

Tekstas lengvai skaitomas, visgi turinys sunkus. Vienoje vietoje prieinama beveik keturių puslapių aprašymas mirtimi besigaluojančio berniuko (kuris galiausiai visgi mirė). Sunku skaityti tokį tekstą dėl paties turinio. Įvykių laikas ištęstas, todėl yra kada atsiskleisti įvairioms žmonių savybėms. Kai kurie literatūrologai įžvelgia ypatingas filosofines ir dvasios vingrybes personažų charakteriuose. Aš to neradau. Taip, yra filosofinių svarstymų, svarbių požiūrio pasikeitimų, kurie įvyksta paveikti įkalinimo maru, bet, mano nuomone, ne tiek kiek teigia analitikai.

Nei išgalvoto, nei istoriško apie marą iki šiol nebuvau skaičiusi. Buvo įdomu šiek tiek sužinoti apie epidemijos eigą, apie tą žmogaus instinktyvų elgesį, kuomet atrodo visi teisūs, bet tiek daug kenčiančių (ir čia net nekalbant apie ligos sukeliamus fizinius skausmus).

A. Kamiu ,,Maras" manau galėtų būti labai vertingas skaitalas tiems, kurie pavargę nuo moralizavimo kas yra gera, o kas yra bloga, bet linkę į pasvarstymus. Knyga nemoralizuoja, ji pristato. Knyga parodo keletą svarbių slaptų žmogiškumo užkulisių kertelių.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Faraonų kapo paslaptis''

,,Faraonų kapo paslaptis''


Agata Kristi


1991 m.
93 psl.
ISBN 5-89942-381-1

Knygos pavadinimas pasiskolintas. Leidinį sudaro trys detektyvinės istorijos (arba kaip leidėjai įvardija: nuotykių apsakymai), o knyga tiesiog ,,pakrikštyta" pirmosios pavadinimu.

,,Faraonų kapo paslaptis" pristato Erkiulio Puaro detektyvinius gebėjimus Egipto kasinėjimuose. Kaip knygos prieskyroje apie autorę parašyta, tai A. Kristi nemažai keliavo po Egiptą su savo vyru archeologu, tad jos istorijos dažnai paremtos ne tik jos pačios, bet ir jos vyro patirtimi ir žiniomis. Ši istorija aprašo ir atskleidžia populiariai minimo kapo atidengimo istoriją, kuomet netikėtai (nuo prakeiksmo) mirė visi dirbę su kapu. Čia kalbama apie kitą kapą, kitus žmones, tačiau istorijos pagrindas tikrovėje vykusi sensacija.

,,Karališkojo rubino pagrobimas" antroji istorija knygoje kurią narplioja seklys Erkiulis Puaro. Be sumaniai susukto detektyvo, šis apsakymas dar suteikia pažintinę galimybę į tikrąsias angliškas Kalėdas.

,,Šokėjos karoliai" trečioji istorija, kurioje detektyvines mįsles narplioja mis Marpl. Ši istorija savo turiniu jautri, tačiau kaip detektyvinė nesužavinti. Mis Marpl nevaidina esminės rolės. Atrodo, kad ir be jos dalyvavimo policija vis tiek būtų ištyrusi nusikaltimą. Ši istorija ne tokia detali kaip Erkiulio Puaro tyrimai, gal dėl to atrodo, jog mis Marpl vaidmuo ne toks svarbu. Kaip ten bebūtų, ši istorija ne tokia įtraukianti kaip pirmosios dvi.

Visos trys istorijos skaitosi lengvai ir greitai. Pora valandų ir net neskubant knygelė ,,svalgyta''. Esu detektyvinių istorijų mėgėja, tai gal iš dalies ir dėl to knyga greit susiėjo :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Kilimandžaro sniegynai''

,,Kilimandžaro sniegynai''


Ernestas Hemigvėjus


1966 m. (originalus leidimas 1961 m.)
398 psl.
ISBN (neregistruota)

Kažkada buvo laikai Lietuvoje kaip knygas pirkdavo ne dėl reklamos, o dėl to, kad buvo galima gauti. Pirkdavo tai ką galėjo gauti. Mano močiutė dievino rašytą žodį, tad net ir tais sunkiais knygoms laikais surinko didžiulę biblioteką. Vis planavau planavau, kad reikia pradėti skaityti močiutės biblioteką ir vis neprisiruošdavau, nes kas nors kokią naują knygą pasiūlydavo. Ir štai prisiėjo metas su E. Hemigvėjaus ,,Kilimandžaro sniegynais“ praverti močiutės biblioteką.

Myliu žiemą, myliu sniegą, maniau ,,Kilimandžaro sniegynai“ bus puiki žiemiška istorija. Juk Kilimandžaras... sniegynai.... atrodo bus sniegiškų nuotykių valandos. Sniego nebuvo. Nuotykių nebuvo. Buvo 22-i atskiros istorijos. 

Tai pirmoji E. Hemingvėjaus knyga, kuri pakliuvo į mano rankas. Atvirai pasakius nusivyliau. Tiek plačiai išgirtas rašytojas, tačiau nei pačios istorijos, nei rašymo stilius nepasižymi išskirtinumu. Kelios istorijos tiesiog trumpi dialogai net neatskleidžiant pokalbio temos. Kitos kiek platesnės pristatančios eiliniam žmogui nepažįstamas ar sunkiai suvokiamas temas: karo veteranų jausena, ispaniškos koridos subtilybės ir kt.

Negaliu sakyti, kad skaityti šią knygą buvo nemalonu, bet negaliu sakyti, kad buvo malonu. Kai kas tokiais atvejais sako, jog šis minties konfliktas rodo knygos (aptariamu atveju) gerumą – skaitytojas ne vertina knygą, o susimąsto jos paskatintas. 

,,Kilimandžaro sniegynai“ tikrai nėra lengvo skaitymo knyga. Apskritai rekomenduočiau kiekvieną šios knygos istoriją skaityti atskirą vakarą. Vienu metu skaityti kelias istorijas labai sunku. Kiekviena iš jų sukelia stiprius sūkurius viduje ir gan sudėtinga greit įsijausti į naują istorija, kuri visiškai kitokia savo nuotaika ir sukeliamais sūkuriais.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Bloga karma''

,,Bloga karma''


David Safier


2011 m.(originalus leidimas 2007 m.)
248 psl.
ISBN 978-9955-38-730-5

Ar tikite karma ar netikite yra nesvarbu, jei toleruojate bent pilką humoro jausmą. Juokai aštroki, tačiau dar neverčia raudonuoti. Kai skaičiau knygą, bent keletą kartų balsu susijuokiau, nors skaičiau būdama viena!

Karmos koncepciją žinome visi: kaip elgiamės šiame gyvenime, atitinkamai gauname geresnes ar prastesnes sąlygas vėliau. Karmai veikti reikia mirties, atitinkamai ir knyga prasideda mirtimi, tragikomediška mirtimi. Ir mirties čia daug. Juk tik per mirtį veikia karma...

Knygos pagrindinė veikėja, o tiksliau, karmos vergė, yra sėkmingos žurnalistės siela, kuri netikėtai palikusi šį pasaulį pereina į savo nusipelnytą sekantį gyvenimą. Įspūdinga kaip lengvai bet pakankamai išsamiai autorius aprašo kiekvieno karmos perėjimo pasaulius; kaip plėtoja žurnalistės sielos virsmą. Ir visa tai pateikta kandaus humoro stiliumi.

Puikus vasariškas skaitalas!

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Gyvybės ir sveikatos dėsniai''

,,Gyvybės ir sveikatos dėsniai''


Maja Gogulan



2011 m. (originalus leidimas rusų kalba 1994 m.)
384 psl.
ISBN 978-9955-678-71-7

Buvau atostogauti ir netikėtai prie saulės kaitros ir jūros vėsumos perskaičiau šią knygą... Man ji pakeitė gyvenimą, bet pradėkim nuo pradžių :)

Viršelis sako ,,Organizamas pats pasveiks, jei laikysimės Gamtos dėsnių" - knyga būtent apie tai, kad žmogus yra gamtos dalis ir norėdami būti sveiki ir žvalūs turėtume klausyti gamtos.

Autorė detaliai aprašo vitaminus...mineralus...nusakydama kodėl jie mums reikalingi ir kokiame maiste galime juos rasti. Autorė turi stiprų požiūrį į kūno harmoniją (kalbėdama tiek apie fizinį kūną, tiek apie dvasinę ramybę). Knygos turinys kyla iš japonų profesoriaus Katsudzo Niši (Katsuzō Nishi) 1992 m. suformuotų gyvenimo taisyklių. Kaip ir įprasta rytų filosofijai, Katsudzo Niši sveikos gyvensenos taisyklės apima ir kūną ir sielą. Visgi šios harmonijos skeptikai gali mintyse praleisti ,,dvasiškuosius'' momentus ir pasilikti ties mitybos informacija.

Iš mamų, tetų ar močiučių, o kartais jau ir daktarų, galime išgirsti, kad vienoks ar kitoks maistas nedera su kitu. ,,Gyvybės ir sveikatos dėsniai" detaliai aprašo derinamus elementus ir galimus/vengtinus derinius (man asmeniškai tai pati vertingiausia knygos dalis!), aprašo virškinimo ciklą ir pateikia pagrįstas rekomendacijas. Knygoje kalbama apie tai kaip vartoti vandenį, kaip prižiūrėti odą.... Svarbu paminėti, kad visa informacija apie maisto produktus ir didžioji dalis informacijos apie fizinį kūną yra paremtą vakarietišku mokslu. Autorė aiškiai atskiria vakarietišką ir rytietišką tradicijas.

Iš šen ar ten prisigaudžiusi sveikos gyvensenos patarimų buvau pradėjusi tvarkytis savo maisto racioną. Šioje knygoje pateiktos mitybos rekomendacijos padėjo sudėlioti viską į vietas. Geriausia tai, kad nėra brukami tam tikri maisto produktai ar mitybos planas (siūloma keletas receptų nemėgstantiems kurti maisto patiems). Pateikiama kokie produktai kokių medžiagų (vitaminų, mineralų, ląstelienos ir t.t.) turi, virškinimo ciklas - iš viso to, pačiam galima susidaryti mitybos planą iš mėgstamų produktų. (Svarstantiems apie lieknėjimo galimybę pasiremiant šia knyga, tai viskas priklauso nuo susiformuotų maisto derinių, pvz.: jei pasirinksite daugiau vaisių, tai svoris ko gero nekis arba kis nedaug, o jei pasirinksite daržoves, tuomet tikrai pagelbės ir pan.)

Skaičiau knygą du kartus ir skaitysiu dar. Šimtu procentų laikytis taisyklių tikrai dar nepavyko ir tikrai nepavyks, pernelyg mėgstu keptus šonkauliukus ir penne rigate makaronus :) Pati autorė kalba apie tai, kad šiuolaikiniam suaugusiam žmogui pilnai laikytis šių taisyklių gali būti itin sunku. Vėl gi.... kaip ir daugelis dalykų gyvenime priklauso nuo motyvacijos kiekio :) Bet ir tai kiek pavyko, žymiai pagerino savijautą ir parodė, kad įmanomas ,,sveikas-greitas'' maistas!

Knyga parašyta dalykišku, konkrečiu stiliumi, tačiau lengvai skaitosi ir momentais tikrai stipriai įtraukia: pateikia įvairias įdomybes, pvz.: žmonės mėgsta skirstytis į Vyturius ir Pelėdas, knyga biochemijos pagrindu paaiškina kodėl egzistuoja Vyturiai/Pelėdos! :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Alchemikas''

,,Alchemikas''


Paulo Coelho


2010 m. (originalus leidimas 1988 m.)
187 psl.
ISBN 9785415018482

Daug kas kalba apie šią knygą kokia ji ypatinga ir aš pagaliau pasidaviau, nusprendžiau, kad perskaitysiu. Turėjo draugė, kažkaip nepaėmiau...užmačiau bibliotekoje, bet nepaėmiau: - pamaniau kad gal kitą kartą. Ir taip keletą kartų nutiko (tarsi knyga pati būtų manęs ieškojusi, bet vis neradusi), kad paskui jau pradėjau galvoti, kad ko gero aš jos taip ir neperskaitysiu. O dar tai, kad Paulo Coelho vardas jau skamba kaip ,,popsinis‘‘, ir tokie dalykai paprastai man didelio ūpo nesukelia, tai taip ir neskubėjau griebtis šios knygos. Bet štai atėjo atostogos ir mano atostogų kaimynai turėjo skaityklę su ,,Alchemiku“. Pamaniau, kad jei ji jau net į atostogas atsekė mane, tai reikia perskaityti pagaliau J ir tai buvo jai laikas. Tai ką radau, buvo kaip tik tai ko reikėjo. Čia kaip gyvas knygos vertės įrodymas (apie tai kiek vėliau, bet ne iki galo, juk neskaičiusiems negaliu iškloti kas ir kaip....)

Pradėkim nuo to, kad knyga labai labai nuobodi. Žiauriai nuobodi. Ko gero antra pagal nuobodumą kokią esu skaičiusi....Visgi taip stipriai nuobodi pasirodė dėl to ko tikėjausi ir neradau. Kaip sakoma, gi nusivilimas gresia tik tiems, kurie turi išansktinius lūkesčius. Deja, aš turėjau.... Knyga pavadinta ,,Alchemikas‘‘ iškarto skatina mintis apie lobius, keliautojus su ugnies fakeliais olose, lobius: - viduramžių nuotykius taip sakant, o čia tuo net nekvepia. 

Peržengus nusivylimo slenkstį ateina knygos malonumas. Tai įvyksta ties 60-70 proc. knygos (mano naudotoje skaityklėje knyga skaičuojasi ne puslapiais, o procentais, tai deja įvardyti puslapio ties kuriuo įvyko nušvitimas negaliu), kada plačiausiai išvystoma likimo ženklų (kas angliškame knygos vertime vadiname ,,omen”) reikšmė ir prasmė. Tada pažvelgus į savo gyvenimą ir supratau, kad tai jog tą knygą skaitau tuo ir ne kitu momentu savo gyvenime yra ,,omen”.

Ir dar kai kas dėl pavadinimo.... ,,Alchemikas“? yra ten toks veikėjas, bet nei jis, nei pati alchemija knygai neturi tiesioginės reikšmės, tik šiek viek simbolinę iliustracinę funkciją. Kodėl taip pavadino knygą turiu įtarimą, bet jis labai menkai pagrįstas. Kitų (atitinkamai ir paties autoriaus) pasisakymų neskaičiau: - mėgstu knygas atrasti pati. Šis atradimas prasmingai nuviliantis.

Įsiskaičius ties tais 60-70 proc. knygos pradeda atrodyti, kad tai dar viena ,,smegenų plovimo’’ knyga. Ji tikrai to turi (ypač kai tikėjimas likimo ženklais padeda žmogui susikalbėti su dykuma, vėju ir saule) parašymo stiliumi ir akcentais ties vertybėmis. Visgi nenorintiems ,,prarasti’’ savo proto, vis tiek galima pasimėgauti šios knygos pamoka, kurioje mokoma fatalizmo nupieštam pasaulyje kurti savastį.

Malonaus skaitymo :)
Emilija