,,Kilimandžaro sniegynai''
Ernestas Hemigvėjus
1966 m. (originalus leidimas 1961 m.)
398 psl.
ISBN (neregistruota)
Kažkada buvo
laikai Lietuvoje kaip knygas pirkdavo ne dėl reklamos, o dėl to, kad buvo
galima gauti. Pirkdavo tai ką galėjo gauti. Mano močiutė dievino rašytą žodį,
tad net ir tais sunkiais knygoms laikais surinko didžiulę biblioteką. Vis
planavau planavau, kad reikia pradėti skaityti močiutės biblioteką ir vis
neprisiruošdavau, nes kas nors kokią naują knygą pasiūlydavo. Ir štai prisiėjo
metas su E. Hemigvėjaus ,,Kilimandžaro sniegynais“ praverti močiutės biblioteką.
Myliu žiemą,
myliu sniegą, maniau ,,Kilimandžaro sniegynai“ bus puiki žiemiška istorija. Juk
Kilimandžaras... sniegynai.... atrodo bus sniegiškų nuotykių valandos. Sniego
nebuvo. Nuotykių nebuvo. Buvo 22-i atskiros istorijos.
Tai pirmoji E. Hemingvėjaus knyga, kuri pakliuvo į mano rankas. Atvirai pasakius nusivyliau. Tiek
plačiai išgirtas rašytojas, tačiau nei pačios istorijos, nei rašymo stilius
nepasižymi išskirtinumu. Kelios istorijos tiesiog trumpi dialogai net
neatskleidžiant pokalbio temos. Kitos kiek platesnės pristatančios eiliniam
žmogui nepažįstamas ar sunkiai suvokiamas temas: karo veteranų jausena,
ispaniškos koridos subtilybės ir kt.
Negaliu sakyti,
kad skaityti šią knygą buvo nemalonu, bet negaliu sakyti, kad buvo malonu. Kai kas
tokiais atvejais sako, jog šis minties konfliktas rodo knygos (aptariamu atveju) gerumą – skaitytojas ne vertina knygą, o
susimąsto jos paskatintas.
,,Kilimandžaro sniegynai“ tikrai nėra lengvo skaitymo
knyga. Apskritai rekomenduočiau kiekvieną šios knygos istoriją skaityti atskirą
vakarą. Vienu metu skaityti kelias istorijas labai sunku. Kiekviena iš jų
sukelia stiprius sūkurius viduje ir gan sudėtinga greit įsijausti į naują
istorija, kuri visiškai kitokia savo nuotaika ir sukeliamais sūkuriais.
Malonaus skaitymo :)
Emilija