,,Kreicerio sonata''
Levas Tolstojus
1958 m. (kūrinio metai 1889)
150 psl.
ISBN (neregistruotas)
Tikrai daugiau
skaitysiu Levo Tolstojaus knygų! Tai buvo mano pirmoji Tolstojiškoji. Taip
džiaugiuosi, kad ją perskaičiau ir tuo pačiu gaila, kad jos neperskaičiau
anksčiau, nors jis senų seniausiai dūlėjo knygų lentynose. Pirmiau močiutės
namuose, vėliau mūsų namuose....
Knyga iš esmės
apie vyrą, labai nekantrų, aistringą, išmokusį gyvenimo pamoką per vėlai.
Skaitau ir vietomis randu tiesiog užrašytas mano mintis, kurios pas mane
kartais pavienės, kartais kaip kratinys, o čia vienoje vietoje ir aiškiame kontekste.
Pasijaučiau, tarsi gavusi minčių išrišimą.
Autorius,
pasak
knygos – pagrindinis veikėjas (daugiausia pasakojama pirmuoju asmeniu),
giliai
pažvelgia į visuomenės/bendruomenės vaidmenį formuojantis vyrų ir moterų
vaidmenis, vyrų ir moterų lūkesčiams, vyrų ir moterų santykiams. Knyga
parašyta
prieš gerą šimtmetį, bet neskaitant mados ir transporto skirtumų, visa
kita iš esmės galioja ir šiandien. Šimtas metų praėjo, o visuomenė mažai
pajudėjo. (Verčia stipriai susimąstyti....). Ypatingai įdomios autoriaus
mintys apie vyrų ir moterų lygybę, kurią
autorius grindžia ne darbo vieta, balsavimu rinkimuose ir kitomis
,,socialinėmis‘‘ veiklomis. Deja autoriaus minimosios lygybės vis dar
nėra. Pagal tai, kaip autorius piešia visuomenės evoliucija, tai toji
lygybė visgi toli nuo realybės.
Knyga pritrenkė savo įžvalgomis ir tai padarė labai maloniai. Tokių gilių įžvalgų ir tokios atviros tiesos nerasti
jokioje populiariosios psichologijos knygoje apie vyrų ir moterų santykius. Knyga
mažo formato ir vos šimtas penkiasdešimt puslapių – tikrai skaitysiu knygą dar
kartą. Labai norėtųsi originalo kalba, tai gali tekti su žodynu padirbėti,
visgi manau ir su mano silpnomis rusų kalbos žiniomis visai neblogai gali
pavykti, nes kūrinio kalba nėra sudėtinga – nėra vartojami išvestiniai ar
sudėtingi daugiareikšmiai žodžiai.
Veikėjai plačiai
nepristatomi. Šioje knygoje veikėjai nėra svarbiausi. Jie labiau kontekstas.
Svarbiausios yra pono Pozdnyševo mintys ir emocijos. Jos nėra linksmos ir
standartine prasme net nepavadintume pozityviomis, visgi skaityti šią knygą
buvo itin malonu. Jaučiausi, tarsi šie 150 puslapių mąstymą praplėtė tiek, kiek šimtai kitų knygų
puslapių nesugebėjo.
Emilija