,,Paskutinis Mohikanas"
Džeimsas Fenimoras Kuperis
1984 m. (orig. 1840 m.)
224 psl.
ISBN nesuteiktas
I-as leidimas lietuviškai buvo 1953 m., šis 1984 m., mano nuosavas, ir dar turiu trečią iš 1991 m. Ko gero bus ir naujesnių. Ryškiai lietuviams patinkanti knyga :) Aš pati nepirkau ir (sau) nepirksiu jau, bet kaip džiaugiuosi kad turiu. Neturėčiau tai gal ir nebūčiau prisiruošusi perskaityti...
,,Paskutinis Mohikanas" parašytas 1826 m. (išleistas tik po keturiolikos metų) apie 1757 m. Šiaurės Ameriką. Šis romanas priskiriamas nuotykių literatūros žanrui. Kai ją lyginu su nuotykių literatūros karaliaus Žiulio Verno knygomis, tai čia jau trileris! :) Įtemptų momentų netrūko ir nuobodu tikrai nebuvo!
Veiksmo pagrindas yra europiečių naujakurių ir Š.Amerikos indėnų bendra kelionė. Kiekvienas įvykis šioje kelionėje atskleidžia, atvaizduoja tą nuostabų indėnų ryšį su gamta: ,,indėno akis pastebi net kolibrio pėdsakus ore'' (115 psl.). Net pavydu tokiai miesto pelei kaip aš :) lietuviai irgi vis dar artimi gamtai, bet jau ne tiek...o tie kurie nusėda miestuose tik turistinę gamtą ir tepažįsta. Aišku tai geriau nei nieko :) Na, bet grįžkim prie knygos...
Kovų aprašymai superiniai: trumpi, bet tokie detalūs, kad jautiesi ten pats būdamas! Momentai iki kovos pradžios itin detaliai aprašyti, o kovos aprašyme šlykštybių mažai.
Įdomus moters portretas. Moterų nuomonę vertina tik indėnai. Europiečiai vyrai moterų šioje knygoje nelaiko lygiaverčiais žmonėmis, o tik lepinamomis grožio būtybėmis.
Indėno lūpomis autorius sulygina alkoholio nevartojimą ir išmintį :)
Istorijose apie indėnus daug rodoma jų pagoniška kultūra, kurios stipri raiška atskleidžiama per prietaringumą kasdieniame gyvenime. Šiuo atžvilgiu man užkliuvo vienas momentas knygoje: ,,protingiausieji jų vadai tuos prietarus tiktai toleravo, bet jais netikėjo" (167 psl.). Trumpai drūtai apie tai kad vadai žinodami klaidingus sklandančius įsitikinimus vistiek leidžia jiems sklisti. Kodėl? O čia jau prieinam prie politikos.... Kodėl šalies vadai leidžia žmonėms apsigaudinėti?
Šio leidimo viršelis kiek neatitinka turinio... Toks liūdnas, lyg tai senas žmogus. Trečiojo leidimo viršelis žymiai tikslesnis: jame vaizduojamas išdidus ir tvirtas vyras - toks paskutinis Mohikanas ir buvo.
Ši knyga daugeliu atžvilgiu sukelia minčių apmąstyti visuomenę, stereotipus, savus įsitikinimus. Ne veltui tai viena žymiųjų vakarų literatūros knygų.
Jaudinančio skaitymo! :)
Emilija