,,Bruknelė"

,,Bruknelė"

Martynas Vainilaitis

1991 m.
102 psl.
ISBN 5-7900-0044-4

Pamačiau ,,Bruknelę" lentynoj ir suspurdo viduj kažkas. Apie ką neatsiminiau visai, bet prisiminiau jausmą. Mielą, šiltą jausmą.

Tai etnografinė lietuvių pasaka apie velnius, laumę, raganą, stebuklus, meilę..... Pasaka baigiasi gerai. Įsimylėjusiems pavyksta vėl atrasti vienas kitą, visgi kitaip nei holivudinėse istorijose, ne meilė nugali, ne meilė išgelbsti, ne netikėti burtai, o draugai ir artimieji, kurie pasirengę viskam, kad apsaugotų. Tai nuotykinga istorija, mokanti savigarbos ir doros (mergaites), drąsos ir ištikimybės (berniukus), ir visiems primenanti kaip svarbu draugų/artimųjų rūpestis bei pagalba.

Man pakliuvo skaityti garsiai. Nors kiek jau atpratusi, bet taip smagiai greitai persiskaitė, kad net balsas nepavargo.

Nemažai literatūriškų žodžių, bet bent daugumą suaugusieji supras, tad tekste lengva susigaudyti.

Iliustracijos tiesiog nuostabios. Viršelis visą iliustracijų grožį aprėpia viename. Tos tiesios linijos, tamsi aplinka ir šviesūs veikėjai kaip tik pataiko į mistikos pojūčio kūrimą išsaugant grožį ir eleganciją net tekstuose apie velnius :) Iliustracijų ne per mažai, kas tiksliniam vartotojui yra laaabai svarbu :D

Nostalgiško skaitymo! :)
Emilija

,,Stebuklingoji tošelė"

,,Stebuklingoji tošelė"

Lazdynų Pelėda

1972 m. (apsakymai pirmą kartą publikuoti 1899-1933 m.)
242 psl.

ISBN nesuteiktas 

Lazdynų Pelėdos tekstus radau lyginant su Šatrijos Ragana. Pastarosios neskaičiau, bet man Lazdynų Pelėda primena Žemaitę, tik ne taip siaubinga. Dauguma Lazdynų Pelėdos apsakymų gan švelnūs, paprastai buitiški, o vienas net linksmas :)

Apsakymai ,,Stebuklingoje tošelėje" apie lietuviško dvaro gyvenimą XIX-XX amžių sandūroje. Apie turtingų ir vargšų gyvenimą, apie nesantuokinių vaikų ir našlaičių sunkumus, apie tokius stiprius prietarus kad net namams leisdavo sudegti. Tuo metu kai šie apsakymai rašyti, rašyti jie apie tą pasaulį kokį pažino ir matė. Dabar gi šie apsakymai istoriniai - langas į praeities gyvenimą. Ne veltui rašytojams rekomenduojama rašyti apie savo laikmetį ir apie tai ką jie geriausiai išmano - tokių knygų vertė laikui bėgant tik auga!

Pirmasis knygos apsakymas tragiškai liūdnas, tad jį perskaičiusi pradėjau gailėtis kad paėmiau knygą, nes visai nebuvau nusiteikusi ,,dar vienai Žemaitei". Vistik panašu, kad tik redaktorius patingėjo ir savo darbo nepadarė, nes apsakymus kitaip sudėliojus, būtų kur kas geresnė šios knygos skaitymo patirtis.

Tarp kitko: Vilniuje Lazdynų Pelėdai yra paminklas, jame dvi moterys. Kelios dienos iki paimant knygą (o gal dėl to kad skulptūrą pamačiau knygą ir paėmiau) užtikau tą skulptūrą. Atrodė taip keista. Kodėl dvi moterys Lazdynų Pelėdai, o gi pasirodo Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu rašiusios dvi seserys :)

Malonios pažinties su Lietuvos praeitimi! :)
Emilija

,,Dieviškoji komedijas. Pragaras"

,,Dieviškoji komedija. Pragaras"

Dantė Aligjeris


1991 m. (orig. 1314 m.)
294 spl.
ISBN nesuteiktas, Vertė: Aleksys Churginas

Su šia knyga įžengiu į XIV-o amžiaus literatūrą :)  Dantė Dieviškąją komediją (trys dalys: Pragaras, Skaistykla, Rojus) rašė 1308 m. - 1321 m. Pragaro pirmasis leidimas pasirodė 1314 m., visos komedijos spausdintinis leidimas pirmą kartą pasirodė 1472 m. 

Nuo Dantės Pragaro egzistuoja visų vakariečių šleikštulį keliantis suvokimas apie tai kas yra pragaras.  Jau apie septynis šimtus metų.... O kaip beveik du kart septynis šimtus metų iki tol? Koks pragaras buvo tada? Anas pragaras lyg tai turėtų būti ,,tikresnis". Šis klausimas man iškilo baigus skaityti knygą...

Tekstas vaizdingas, toks vaizdingas, kad be pasiruošimo daugelis metaforų lieka nesuprastos. Ko gero reiktų bent Vikipedijos puslapį apie šią knygą perskaityti ir tada dar kartą  patį Pragarą. Nepasiruošus skaityti vis tiek buvo malonu. Vertėjas pateikęs knygos gale keletą komentarų, bet jie tekste nesužymėti ir tikrai ne kiekvienas nesuprantamas terminas/posakis paaiškintas, tad vertinėjimą mečiau ir tiesiog skaičiau.

Skaitydama poemas kartais taip įsijaučiu į ritmą, kad pametu mintį. Šioj knygoj man taip dažnai nutiko. Baigusi skaityti, netgi pirmąsias dvi giesmes perskaičiau iš naujo, kad prisiminčiau kaip viskas prasidėjo. Mėgstu eiliuotą tekstą, bet kartais bangavimas ritme išbanguoja testo prasmę man.

Susikaupusio skaitymo! :)
Emilija

,,Karo nuotaka"

,,Karo nuotaka: iš nemylimos dukters - į Švedijos karalienę"

Ilona Skujaitė



2023 m.
286 psl.
ISBN 9786090154366

Istorinis romanas apie karalaitę Kotryną, Kotryną Jogailaitę gyvenusią XVI-ame amžiuje. Romanas parašytas pirmuoju asmeniu, todėl itin gyvas. Šis istorijos laikotarpis man mažai žinomas, todėl skaičiau su dideliu įsitraukimu ir jauduliu: kas laimės mūšį? ar pavyks išsigelbėti? ar pavyks dar kartą išsigelbėti? ir t.t. Kadangi tai tikra istorija (nors ir literatūriškai pagražinta, bet istorinis kontekstas ir asmenybės tikros), ją žinantiems ne tiek jaudinanti knyga; man, žalokai šiuo klausimus buvo itin įtempta. Smagiausia tai, kad išgalvotam kūriny gali nuspėti kas ir kaip, priklausomai nuo to kur link vystosi veiksmas, žinoma kad tam tikri įvykiai reikalingi kad atitinkamai vyktų tolyn. Čia gi ne išgalvota istorija ir įvykiai buvo tokie kokie buvo nepriklausomai nuo to jie ,,padeda'' ar ,,kenkia" literatūriniam istorijos vystymui. Pora kartų net kilo ūpas paieškoti informacijos, o kaip visgi šis mūšis baigėsi? Nepaieškojau, skaičiau toliau :)

Knyga pakliuvo man į rankas beveik prieš mano valią. Pati tikrai nebūčiau pirkusi. Atstumiantis pavadinimas ir nedailus viršelis. Suprantu, kad čia Kotryna ir ji pavaizduota tiek gražiai kiek buvo įmanoma. Vistik šis portretas su šiuo pavadinimu veikia visiškai atstumiančiai. Paimti knygą įkalbėjo knygyno darbuotoja. Džiaugiuosi, kad leidausi įkalbama. Knyga įdomi, lengva ir moteriškai sava. Šiek tiek primena knygą ,,Moters portretas".

Ši knyga ne tik Kotrynos Jogailaitės literatūrinė biografija, tačiau ir šaunus romanas leidžiantis pažvelgti į XVI a. Baltijos jūros pakrančių istoriją. Vertingas politinės situacijos atvaizdavimas. Bei jaudinantis nuotykis. Apie filmą ,,Žalgirio mūšis" sako kad tai geriausia istorijos pamoka, visgi ne. Ši knyga yra geriausia istorijos pamoka. Lietuvos istorija mokykliniuose vadovėliuose einanti nuo Jogailos iki Knygnešių yra nuobodžiausia mokyklinio dalyko kurso atkarpa. Šia knyga apimami svarbiausi XVI a. įvykiai Europoje, bei trumpai pateikiama istorinė eiga po to. Linkiu smagiai susipažinti su nuobodžia mokyklinio kurso atkarpa!

Įtempto ir informatyvaus skaitymo! :)
Emilija

,,Karliaus Saliamono kasyklos''

 

,,Karaliaus Saliamono kasyklos"

Henris Raideris Hagardas

1990 m. (orig. 1885 m.)
256 psl.
ISBN nesuteiktas

Žavingas nuotykis iš tų laikų kuomet mūsų planetoje dar buvo daugybė neatrastų kraštų, nepažintų tautų ir tikėjimui mitais bei legendomis buvo dar daug vietos.

Lūkesčių visiškai nepatenkino, bet dėl to nei kiek ne blogiau. Mat pagal pavadinimą tikėjausi, kad bus istorinis romanas apie Saliamono laikų Izraelį. Tikrai ne. Anglų džentelmenai ir vietinis afrikietis keliauja per Afrikos pietines teritorijas. Didžioji dalis veiksmo vyksta vienoje Afrikos genčių, taip kad Karalius Saliamonas čia dėtas tik tuo kad neva tai turėjo kasyklą pietinėse Afrikos teritorijose, o šiaip tai ši knyga apie Afriką :)

Malonus nuotykis. Šiek tiek primenantis Žiulio Verno nuotykius. Dėl šios priežasties net sakyčiau kad gan tipiška XIX a. nuotykių knyga  :) 

Kelionė, karas, deimantai, meilė, piktadarybės, išmintis, žiaurumas, išlikimas.... Ne šia eilės tvarka, bet viso to kupinas šis trumpas nuotykių romanas. Nuoširdiai rekomenduoju.

Nuotykingo skaitymo! :)
Emilija

  

,,Heklberio Fino nuotykiai"

Markas Tvenas

1984 m. (orig. 1884 m.)
285 psl.
ISBN nesuteiktas

Tik baigusi Tomą Sojerį sėdau prie Heklberio Fino. Nors autorius sako, kad Heklberio Fino nuotykius galima ir atskirai skaityti, visgi džiaugiuosi, kad skaičiau iš eilės. Po to straipsnio apie sovietmečio vertimų/leidimų nepatikimumą buvau jau nusiteikusi neskaityti šio vertimo, bet griebti originalą. Tačiau pradėjusi klausytis Tomo Sojerio nuotykių originalo pastebėjau, kad vertimo netikslumai per smulkūs, kad atsisakyčiau popierinės knygos lietuvių kalba ir prisiimčiau garso knygą anglų kalba (popierinė knyga asmeninėj bibliotekoj, o garso knygas imu iš nemokamų legalių garso knygų bibliotekos Librivox.org).

Leidinys kuriame skaičiau Heklberio Fino nuotykius yra tas pats surišimas kartu su Tomo Sojerio nuotykiais.  Savo recenzijose palieku aprašus atskirus. Tai dvi atskiros knygos, todėl kiekviena verta atskiro įrašo, net jei jie ir susiję :)

Dvi atskiros knygos ir tikrai skirtingos. Didysis nuotykis prasideda maždaug metai po to kai baigiasi pirmoji knyga. Pirmoje knygoje Heklberis buvęs miestelio netikėlis, antrojoje knygoje yra gan šaunus vaikinas. Tomas Sojeris antrojoje knygoje kiek ne savo vietoj: padūkęs, bet perlenkiant net jo padūkimo ,,normalumą".

Ši knyga, išskyrus dalį apie Tomą Sojerį, yra švelni draugystės ir išgyvenimo istorija. Ypatingai įdomu skaityti apie jaunuolio vidines kančias dėl doro ir nedoro elgesio vergovės kontekste. Kadangi Hekas gyvenęs auklėjamas dorovingos našlės ir lankęs sekmadieninę mokyklą, jam kažkiek suprantama krikščioniška dorovė. Jis keikia save kaip nedorą baltajį, nes negali elgtis ne žmogiškai su bendrakeleiviui vergu. 

Galbūt man romantizavosi Heklberio kelionė upė dėl mėgstamos dainos ,,Moon River"... Jei ir taip, tas idealizavimas perskaičius knygą nenunyko :) ...išskyrus dalį su Tomu Sojeriu, ten tai jau Ne.

Jei galima sulyginti Tomo Sojerio nuotykius ir Heklberio Fino nuotykius, tai sakyčiau pirmoji knyga labiau vaikiški išdykavimai, o antroji brandesnė, mat ten jau išlikimo istorijos.

Smagaus skaitymo! :)
Emilija

 

,,Tomo Sojerio nuotykiai"

Markas Tvenas

1984 m. (orig. 1876 m.)
232 psl.
ISBN nesuteiktas

Seniai planuota skaityti ir pagaliau įveikta :) Tik deja su kartėlio gaidele.... Beieškodama informacijos mano aprašui užtikau straipsnį apie sovietmečio vertimų/leidimų nepatikimumą. Mano bendra pozicija yra, kad jei tik išeina, reikia skaityti originalo kalba. Visgi turiu didelę biblioteką paveldėtą iš močiutės, popierinės knygos yra pačios maloniausios, tad buvau nusiteikusi turimas klasikines knygas perskaityti tas kurias turiu, o dabar atrodo.... Na ką gi, tebūnie ne idealiai versta knyga (ko gero ieškosiu originalo, kad palygint galėčiau :D ) bet buvo smagi :)

Daugelis leidinio momentų žinoti, juk istorija labai populiari, o ir filmų prikurta. Vis tik buvo smagu skaityti. Iš tikro norėjau skaityti ,,Heklberio Fino nuotykius", bet pirmame puslapyje pasakoma kad tai (beveik) tęsinys Tomo Sojerio nuotykiams, tad pirmiau apie Tomą paėmiau.

Leidinys kuriame skaičiau Tomo Sojerio nuotykius yra tas pats surišimas kartu su Heklberio Fino nuotykiais. Savo recenzijose palieku aprašus atskirus. Tai dvi atskiros knygos. Nors jos viename įrišime, manau, netinka jas sudėti į vieną krūvą (kaip kad netinka atskirai aprašinėti vienos knygos išleistos keturiais tomais atskiras dalis).

Įdomiausias dalykas skaitant šią knygą man yra vaikų laisvė. Nors istorijos ir išgalvotos, bet tai kaip vaikai leidžia laisvalaikį, nuotykių kontekstas yra XIX a. pab. realybė. Kokią laisvę pažinti aplinką turėjo tie vaikai ir kiek dabar prižiūrimi ir kontroliuojami yra vaikai... Kiekvienas laikmetis kitoks, natūralu kad skiriasi, mane tiesiog nustebino to skirtumo apimtis.

Vakar rinkausi iš savo gausios bibliotekos ką paskaityti. Biblioteka gausi: Tolstojus, Hugo, Puškinas, Šekspyras, Diumą (etc.) - kur pasisuksi kančia, o norisi kažko lengvo. Tomo Sojerio nuotykiai tikrai lengvas skaitymėlis. Švelniai įtemptas kartais, vaikiškai nuoširdus. Nekantrauju paskaityti apie Heklberio Fino nuotykius. Tikiuosi to paties nuotykingo lengvumo :)

Smagaus skaitymo! :)
Emilija


P.S. Išklausiau originalų kūrinį Librivox.org svetainėje. Vertimas turinio iš esmės nekeičia. Daugiausia kalbinės korekcijos nekeičiančios turinio, pvz.: apibūdinant indėną Džo (kurio vienas iš tėvų grynas indėnas, o vienas baltasis) autorius vartoja anglišką ,,half-breed", kuris anais laikais buvo vartojamas bet kuriam maišytos rasės žmogui (tik šiuolaikinėje kalboje laikomas žeidžiančiu terminu), į lietuvių kalbą buvo išverstas kaip ,,metisas" (terminas įvardijantis kad vienas iš tėvų yra mongolidų rasės, o kitas europidų).