,,Eženi Grandė"

,,Eženi Grandė“


Honore de Balzac



1999 m. (pirmas leidimas originalo kalba 1926 m.)
207 psl.
ISBN 5-415-01369-5

Eženi Grandė – moteris, dukra, visuomenės normų suformuota asmenybė. Honore de Balzac kūrybos ryškiausias bruožas yra autoriaus polinkis į aplinkose detales – penki puslapiai apibūdinti apipelijusią spintą yra norma. Šį kartą autorius aprašė moters asmenybę, atitinkamai gavosi knyga. :)

Eženi yra ištikima garbaus amžiaus griežto tėvo dukra. Bet ji taip pat ir moteris jaučianti meilę, aistrą ir troškimą patirti abipusius jausmus. Jos pasirinkimo laisvė apribota visuomeninių normų (išreiškiamų per tėvą), taip giliai įsiskverbusių į Eženi sąmonę, jog net gavusi laisvę (nuo tėvo) pasirinkti pati, ji išlieka ,,statistine’’ tų laikų moterimi.

,,Eženi Grandė” skausmingai tikroviškas romanas. ,,Skausmingai” pritinka vertinti žiūrint iš šiuolaikinės moters pozicijos. Šiuolaikinė moteris net kaip ,,statistinis vienetas’’ turi daug laisvės, jau nekalbant apie tas, kurios gyvenime renkasi siekti daugiau nei motinystė ir šeima. Honore de Balzac aprašomais laikais moteris labiau panašėjo į ūkio vienetą, nei asmenybę.

Honore de Balzac kūryba pasižymi ne tik dėmesiu detalėms, tačiau ir niūria nuotaika. Visgi skaitydama ,,Eženi Grandė” jaučiausi fantastiškai. Daugelis patirtų emocijų buvo prieštaringos ar kartais net neigiamos, bet jos buvo nepaprastai stiprios. Sakoma, kad geros knygos sukelia stiprias emocijas. Tokiu atveju ,,Eženi Grandė” yra geriausia mano skaityta knyga, nes dar nei viena nebuvo sukėlusi tokių stiprių emocijų kaip ši.

Tai niūri, liūdna, dramatiška knyga, bet perskaityti ją tiesiog būtina!


Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Paslaptingoji sala"

,,Paslaptingoji sala''



Žiulis Vernas


1959 m. (pirmas leidimas originalo kalba 1875 m.)
714 psl.
ISBN (ant mano skaityto leidimo nepateiktas)

Baigiau antrąją Žiuli Verno knygą :) ....pagaliau! :) 714 puslapių!!! skaitėsi sunkiau nei ,,Altorių šešėly"... Iš tikro, kad ir kaip norėtųsi girti girti ir dar kartą girti Žiuli Verną, šios knygos stipriai girti negaliu.

Pirmiausia, tai realistiškumo detalumo santykis. Ir čia aš visai ne apie mokslinę fantastiką, kuria garsėja rašytojas Žiulis Vernas. Į salą pakliuvę žmonės vos ne iš nieko susirenčia metalo liejyklą ir pan. Visi saloje įkliuvusių žmonių (kuriuos autorius vadina kolonistais) amatiniai užsiėmimai aprašyti iki cheminio detalumo: kai kurias pastraipas net greitomis norisi prašokti, nes tie cheminiai terminai nieko nesako. Tokių tekstų nemažai, tai tikrai vargina ir mažina pasimėgavimą knygos herojų nuotykiu. Norint pateisinti cheminį detalumą, galima būtų sakyti, kad ši knyga gali pasitarnauto kaip išlikimo vadovas, deja romanui perdėtas detalumas nėra pakankamas išlikimo vadovui. Detalumas (ne cheminis) turi ir šiek tiek teigiamo aspekto - padeda geriau įsijausti į knygos veikėjų gyvenimą saloje.

Kitas negirtinumas, tai sąsajos su ankstesniais autoriaus kūriniais ,,Kapitono Granto vaikai'' ir ,,20 000 mylių po vandeniu". Didelio nuostolio manau nepatyriau, kad jų dar nebuvau skaičiusi, visgi šios sąsajos nelabai jaukios. Tiksliau su ,,20 000 mylių po vandeniu" yra labai nepatogi, nes nemažai loginių neatitikimų (išryškėjančių jau vien tame, kas iš abiejų istorijų yra pateikta kūrinyje ,,Paslaptingoji sala"). Sąsaja su istorija ,,Kapitono Granto vaikai'' nestipri, todėl matyt nesukėlė didelių nepatogumų.

Paklausite ,,o kas gi gero iš šios knygos?''... Gerumas jos yra smulkūs skyreliai. Negalint skirti daug laiko skaitymams, smulkūs skyreliai patogu, taigi šią knygą galima ilgai pamažu skaityti. Kiekvieno skyrelio pradžioje pateikta mini santrauka, tad perskaičius labiau įtraukiantį skyrelį, kuriame iki galo neatskleista įvykio atomazga, galima sustoti užmetus akį į sekančio skyrelio santrauką ir ramiai eiti miegoti :) Na ir taip skaitant knygos tikrai užteks ilgam :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Lietuvaitė"

,,Lietuvaitė''



Yi Munyol


2014 m.(originalus leidimas 2011 m.)
232 psl.
ISBN 978-5-417-01074-3
(Iš korėjiečių kalbos vertė Dzinseok Seo)

Korėjietis parašė knygą pavadinimu ,,Lietuvaitė“. Mano etniškoji širdies ir smegenų dalis negalėjo leisti praslysti šiai knygai be perskaitymo. Veiksmas vyksta pastarųjų tūkstantmečių sandūroje. Lietuvaitė apie kurią kalbama yra korėjietiškos širdies (jos tėtis korėjietis, o mama lietuvė, augo P. Korėjoje ir JAV), lietuviškoji kilmė einamuoju veikėjos gyvenimo laikotarpiu paliečiama retai, bet labai šiltai. Autorius pristato įvairius Lietuvos istorijos laikotarpius (labai malonu, kad tie istorinei peizažai pateikti taip, kaip lietuviai patys mato savo istoriją), ypatingas dėmesys skirtas Kryžių kalnui. Įdomu buvo, kad skaitydama apie pažįstamus dalykus visgi dar ir šio to naujo sužinojau :)

Išskirtinų veikėjų nėra daug. Pasakojimas apima apie keturiasdešimt metų. Istorija nuosekli, veikėjai susiję. Jokio blaškymosi. Iš to kiek teko pažinti, labai korėjietiškas stilius. Literatūriškai labai įdomi knygos veikėjų kompozicija. Lietuvaitės istorija pasakojama paprastai jos pažįstamo korėjiečio akimis. Jo prisiminimais, jo jausmais. Tai gan įprastas stilius – dažnai knygose galime sutikti jog kažkieno istoriją pasakoja ne pats veikėjas, ne pasakotojas, o kitas knygos veikėjas. Tik šiuo atveju jau nebe visai aišku, kas yra pagrindinis knygos veikėjas. Pasakojant apie Hėrion (lietuvaitę) yra pateikiama tiek daug apie ... (skaitant vardas neužkliuvo, o dabar pervertusi knygą vis vien neradau, gal nėra....) Hėrion korėjietį draugą, kurio vardo čia įtraukti negaliu. Matyt mažėja klausimas dėl pagrindinio herojaus :) Visgi šio draugo gyvenimą mes pažįstame nei kiek ne menkiau už pačios lietuvaitės.

Dėstant šių dviejų žmonių gyvenimo tėkmes įpinami ne tik Lietuvos istorijos svariausi akcentai, tačiau ir Korėjos (pietų ir šiaurės kartu bei atskirai). Knygoje pateikiama nemažai išnašų su informacinėmis žinutėmis skaitytojams apie minimus Korėjos istorijos momentus ir svarbius asmenis. Malonu, kad rūpinamasi ne tik pasakojimo išdėstymu, tačiau ir skaitytojo patogumu suprasti ir pilnavertiškai mėgautis skaitymu.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Žmogžudystė Kale traukinyje''

,,Žmogžudystė Kale traukinyje''


Agata Kristi


1990 m. (originalus leidimas 1965 m.)
198 psl.
ISBN 5-89942-313-7

Iš Stambulo pajuda per Europą traukinys. Traukiniu keliauja pats kompanijos direktorius. Netikėtai kalnų kelyje pasitaiko sniego griūtis ir traukinys užstringa. Kitą rytą randamas nužudyto žmogaus kūnas. Traukinių kompanijos direktorius į pagalbą pasitelkia savo draugą Erkiulį Purao, keliavusį tame pačiame traukinyje.

Knyga labai maloniai sukomplektuota: pirma dalis – įvykis, antra dalis – liudininkų parodymai, trečia dalis – paslapties atskleidimas. Kaip ir kitos Agatos Kristi istorijos, šioji pilna detalių, kurios sutampa kaip tik tiek kiek reikia (arba nereikia :) ). 

Rašytojos detektyvinis ir mįslių pynimo talentas neabejotinas – penkiolikos žmonių istorijos apie vieną įvykį susipinančios nei trupučio ne daugiau nei reikia. Visgi šios knygos keliama didžioji nuostaba yra ne detektyvinė istorijos preciziškumas, tačiau šios istorijos moralinė baigtis. Autorė rengdama šią knygą įsivelia ne tik į nusikaltimo atskleidimo ,,veiklas‘‘, tačiau ir į teisingumo ir teisybės svarstymus.

Maloni knygos apimtis. Skubantiems įkandama per vieną dieną (aš taip ir padariau, vidury detektyvo nepaprastai sunku sustoti :) ), neskubantiems skaitymo gali būti ir savaitei po truputį prieš miegą.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Gražina"

,,Gražina''



Adomas Mickevičius


1954 m. (originalus leidimas 1823 m.)
48 psl.
ISBN (neregistruotas)

Mickevičius ir jo žymioji Gražina – visi lietuviai apie ją žino. Tik įdomu ką daugiau žino apie ją ir patį A. Mickevičių nei tai, kad lenkai ir lietuviai nepasidalija kieno gi tas Mickevičius ir jo žymiausias kūrinys yra ,,Gražina“. Aš irgi ilgą laiką priklausiau pastarųjų grupei. Mokykloje literatūros mokytojas neprižiūrėjo, kad mes perskaitytume būtinuosius kūrinius, o malonumui pasiskaityti tragiški kūriniai netraukė. Visgi...tai kultūrinis paveldas (kuris stovėdamas močiutės lentynoje man akis vis badė), tad nusprendžiau perskaityti :)

Knygelė mažytė. Perskaičiau važiuodama pas draugę ir atgal miesto autobusu. Tikrai mažytė. Parašyta gan įmantriu stiliumi. Kunigaikštišku pavadinčiau. Vaikystėje esu skaičiusi Skomanto knygas apie Lietuvos kunigaikščius ir ,,Gražinos“ nuotaika labai artima Skomanto darbams šioje temoje.

Kam miela, kam ne miela eilės...aš iš principo eiles mėgstu, bet šiuo atveju man visgi eiliavimas apsunkino kūrinio skaitymą. Pirma knygos pusė (o gal ir kiek daugiau) nepaprastai nuobodi, ištęsta, užtemptą ir kitokiais niūriais žodžiais apibūdintina. Taip neįtraukia, jog kartais tenka grįžti per puslapį kitą atgal užmesti akį, kad konteksto nepamesti. Visgi tas ištęsimas duoda savo. Jis pristato aristokratišką rūmų, karų nuotaiką, kurioje gyvendavo kunigaikščiai ir jų dvarai; suteikia romantikos :)

Knygoje pristatomas neįprastas šeiminių santykių modelis. Kunigaikščių laikų istorijose moteris paprastai vyro puošmena, vaikų gimdyvė ar kitoks vyro priedas. A. Mickevičius savo sakmėje (taip, ,,Gražina‘‘ yra sakmė, ji taip įvardyta leidinyje) pateikia visai kitokią kunigaikštienę. Jos požiūris į save, į nuo jų (kaip didikų šeimos) priklausomų dvariškių, miestelėnų ir kitų gyventojų padėtį, jos vyro požiūris į ją.

Kūrinys akimirkai gali atimti žadą tuo kiek pažangus savo laikotarpiui buvo. Šiuo metu, tai kultūrinis paveldas, kuris nors ir sunkiai skaitosi iš pradžių, visgi pabaigoje palieka su šilta emocija.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Kreicerio sonata"

,,Kreicerio sonata''


Levas Tolstojus


1958 m. (kūrinio metai 1889)
150 psl.
ISBN (neregistruotas)

Tikrai daugiau skaitysiu Levo Tolstojaus knygų! Tai buvo mano pirmoji Tolstojiškoji. Taip džiaugiuosi, kad ją perskaičiau ir tuo pačiu gaila, kad jos neperskaičiau anksčiau, nors jis senų seniausiai dūlėjo knygų lentynose. Pirmiau močiutės namuose, vėliau mūsų namuose....

Knyga iš esmės apie vyrą, labai nekantrų, aistringą, išmokusį gyvenimo pamoką per vėlai. Skaitau ir vietomis randu tiesiog užrašytas mano mintis, kurios pas mane kartais pavienės, kartais kaip kratinys, o čia vienoje vietoje ir aiškiame kontekste. Pasijaučiau, tarsi gavusi minčių išrišimą.

Autorius, pasak knygos – pagrindinis veikėjas (daugiausia pasakojama pirmuoju asmeniu), giliai pažvelgia į visuomenės/bendruomenės vaidmenį formuojantis vyrų ir moterų vaidmenis, vyrų ir moterų lūkesčiams, vyrų ir moterų santykiams. Knyga parašyta prieš gerą šimtmetį, bet neskaitant mados ir transporto skirtumų, visa kita iš esmės galioja ir šiandien. Šimtas metų praėjo, o visuomenė mažai pajudėjo. (Verčia stipriai susimąstyti....). Ypatingai įdomios autoriaus mintys apie vyrų ir moterų lygybę, kurią autorius grindžia ne darbo vieta, balsavimu rinkimuose ir kitomis ,,socialinėmis‘‘ veiklomis. Deja autoriaus minimosios lygybės vis dar nėra. Pagal tai, kaip autorius piešia visuomenės evoliucija, tai toji lygybė visgi toli nuo realybės.

Knyga pritrenkė savo įžvalgomis ir tai padarė labai maloniai. Tokių gilių įžvalgų ir tokios atviros tiesos nerasti jokioje populiariosios psichologijos knygoje apie vyrų ir moterų santykius. Knyga mažo formato ir vos šimtas penkiasdešimt puslapių – tikrai skaitysiu knygą dar kartą. Labai norėtųsi originalo kalba, tai gali tekti su žodynu padirbėti, visgi manau ir su mano silpnomis rusų kalbos žiniomis visai neblogai gali pavykti, nes kūrinio kalba nėra sudėtinga – nėra vartojami išvestiniai ar sudėtingi daugiareikšmiai žodžiai. 

Veikėjai plačiai nepristatomi. Šioje knygoje veikėjai nėra svarbiausi. Jie labiau kontekstas. Svarbiausios yra pono Pozdnyševo mintys ir emocijos. Jos nėra linksmos ir standartine prasme net nepavadintume pozityviomis, visgi skaityti šią knygą buvo itin malonu. Jaučiausi, tarsi šie 150 puslapių mąstymą praplėtė tiek, kiek šimtai kitų knygų  puslapių nesugebėjo.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Maras"

,,Maras''


Alberas Kamiu


1968 m. (kūrinio metai 1947)
348 psl.
ISBN (neregistruotas)

Šis atsiliepimas prasideda sunkiai. Paprasčiausiai esu kiek priblokšta. A. Kamiu ,,Maras“ paėmiau skaityti kaip vieną iš tų knygų kurias vadina klasikinėmis, arba kitaip tariant „tos, kurias visi žino, bet niekas neskaito“. Tai pamaniau paimsiu ir paskaitysiu. Žinojau apie knygą tik tiek, kad ji svarbi literatūroje. Perskaičius knygą kirbėjo pasitikslinti vieną korektūros (bent taip pasirodė) klaidą, kuri nedavė ramybės nuo pirmojo puslapio. Kai pradėjau tikrinti tą „klaidą“ supratau, kodėl ši knyga yra svarbi.

Pradžioje knygos pristatoma, kad tai yra istorinių įvykių kronika (literatūrologai teigia, kad kūrinys nors ir romanas, bet paremtas tikra epidemija siautusia minimame mieste XIX a.), kuri pasakojama remiantis vieno žmogaus dienoraščiu ir interviu su kitais keliais asmenimis. Pasakojimas toks nuoseklus išlaikant skirtumus tarp pasakotojų, kad net nekilo įtarimas, jog gali būti kitaip.

Tekstas lengvai skaitomas, visgi turinys sunkus. Vienoje vietoje prieinama beveik keturių puslapių aprašymas mirtimi besigaluojančio berniuko (kuris galiausiai visgi mirė). Sunku skaityti tokį tekstą dėl paties turinio. Įvykių laikas ištęstas, todėl yra kada atsiskleisti įvairioms žmonių savybėms. Kai kurie literatūrologai įžvelgia ypatingas filosofines ir dvasios vingrybes personažų charakteriuose. Aš to neradau. Taip, yra filosofinių svarstymų, svarbių požiūrio pasikeitimų, kurie įvyksta paveikti įkalinimo maru, bet, mano nuomone, ne tiek kiek teigia analitikai.

Nei išgalvoto, nei istoriško apie marą iki šiol nebuvau skaičiusi. Buvo įdomu šiek tiek sužinoti apie epidemijos eigą, apie tą žmogaus instinktyvų elgesį, kuomet atrodo visi teisūs, bet tiek daug kenčiančių (ir čia net nekalbant apie ligos sukeliamus fizinius skausmus).

A. Kamiu ,,Maras" manau galėtų būti labai vertingas skaitalas tiems, kurie pavargę nuo moralizavimo kas yra gera, o kas yra bloga, bet linkę į pasvarstymus. Knyga nemoralizuoja, ji pristato. Knyga parodo keletą svarbių slaptų žmogiškumo užkulisių kertelių.

Malonaus skaitymo :)
Emilija