,,Eženi Grandė"

,,Eženi Grandė“


Honore de Balzac



1999 m. (pirmas leidimas originalo kalba 1926 m.)
207 psl.
ISBN 5-415-01369-5

Eženi Grandė – moteris, dukra, visuomenės normų suformuota asmenybė. Honore de Balzac kūrybos ryškiausias bruožas yra autoriaus polinkis į aplinkose detales – penki puslapiai apibūdinti apipelijusią spintą yra norma. Šį kartą autorius aprašė moters asmenybę, atitinkamai gavosi knyga. :)

Eženi yra ištikima garbaus amžiaus griežto tėvo dukra. Bet ji taip pat ir moteris jaučianti meilę, aistrą ir troškimą patirti abipusius jausmus. Jos pasirinkimo laisvė apribota visuomeninių normų (išreiškiamų per tėvą), taip giliai įsiskverbusių į Eženi sąmonę, jog net gavusi laisvę (nuo tėvo) pasirinkti pati, ji išlieka ,,statistine’’ tų laikų moterimi.

,,Eženi Grandė” skausmingai tikroviškas romanas. ,,Skausmingai” pritinka vertinti žiūrint iš šiuolaikinės moters pozicijos. Šiuolaikinė moteris net kaip ,,statistinis vienetas’’ turi daug laisvės, jau nekalbant apie tas, kurios gyvenime renkasi siekti daugiau nei motinystė ir šeima. Honore de Balzac aprašomais laikais moteris labiau panašėjo į ūkio vienetą, nei asmenybę.

Honore de Balzac kūryba pasižymi ne tik dėmesiu detalėms, tačiau ir niūria nuotaika. Visgi skaitydama ,,Eženi Grandė” jaučiausi fantastiškai. Daugelis patirtų emocijų buvo prieštaringos ar kartais net neigiamos, bet jos buvo nepaprastai stiprios. Sakoma, kad geros knygos sukelia stiprias emocijas. Tokiu atveju ,,Eženi Grandė” yra geriausia mano skaityta knyga, nes dar nei viena nebuvo sukėlusi tokių stiprių emocijų kaip ši.

Tai niūri, liūdna, dramatiška knyga, bet perskaityti ją tiesiog būtina!


Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Paslaptingoji sala"

,,Paslaptingoji sala''



Žiulis Vernas


1959 m. (pirmas leidimas originalo kalba 1875 m.)
714 psl.
ISBN (ant mano skaityto leidimo nepateiktas)

Baigiau antrąją Žiuli Verno knygą :) ....pagaliau! :) 714 puslapių!!! skaitėsi sunkiau nei ,,Altorių šešėly"... Iš tikro, kad ir kaip norėtųsi girti girti ir dar kartą girti Žiuli Verną, šios knygos stipriai girti negaliu.

Pirmiausia, tai realistiškumo detalumo santykis. Ir čia aš visai ne apie mokslinę fantastiką, kuria garsėja rašytojas Žiulis Vernas. Į salą pakliuvę žmonės vos ne iš nieko susirenčia metalo liejyklą ir pan. Visi saloje įkliuvusių žmonių (kuriuos autorius vadina kolonistais) amatiniai užsiėmimai aprašyti iki cheminio detalumo: kai kurias pastraipas net greitomis norisi prašokti, nes tie cheminiai terminai nieko nesako. Tokių tekstų nemažai, tai tikrai vargina ir mažina pasimėgavimą knygos herojų nuotykiu. Norint pateisinti cheminį detalumą, galima būtų sakyti, kad ši knyga gali pasitarnauto kaip išlikimo vadovas, deja romanui perdėtas detalumas nėra pakankamas išlikimo vadovui. Detalumas (ne cheminis) turi ir šiek tiek teigiamo aspekto - padeda geriau įsijausti į knygos veikėjų gyvenimą saloje.

Kitas negirtinumas, tai sąsajos su ankstesniais autoriaus kūriniais ,,Kapitono Granto vaikai'' ir ,,20 000 mylių po vandeniu". Didelio nuostolio manau nepatyriau, kad jų dar nebuvau skaičiusi, visgi šios sąsajos nelabai jaukios. Tiksliau su ,,20 000 mylių po vandeniu" yra labai nepatogi, nes nemažai loginių neatitikimų (išryškėjančių jau vien tame, kas iš abiejų istorijų yra pateikta kūrinyje ,,Paslaptingoji sala"). Sąsaja su istorija ,,Kapitono Granto vaikai'' nestipri, todėl matyt nesukėlė didelių nepatogumų.

Paklausite ,,o kas gi gero iš šios knygos?''... Gerumas jos yra smulkūs skyreliai. Negalint skirti daug laiko skaitymams, smulkūs skyreliai patogu, taigi šią knygą galima ilgai pamažu skaityti. Kiekvieno skyrelio pradžioje pateikta mini santrauka, tad perskaičius labiau įtraukiantį skyrelį, kuriame iki galo neatskleista įvykio atomazga, galima sustoti užmetus akį į sekančio skyrelio santrauką ir ramiai eiti miegoti :) Na ir taip skaitant knygos tikrai užteks ilgam :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija