,,Trojos Karas“
Gustavas Švabas
1961 m. (originalus leidimas greičiausiai 1981 m., senesnio leidimo internete atkasti nepavyko)
220 psl.
ISBN nesuteiktas
Trojos karo istorija nedaugeliui žinoma. Pavadinimas žinomas. Trojos arklys žinomas. Achilo kulnas žinomas. Viskas. Tai viena iš tų knygų apie kurias sakoma kad visi žino bet niekas neskaito. Gal ir ne veltui.
Esu pradėjusi skaityti ,,Odisėją“. Tikrą pilną istoriją o ne kurią iš adaptacijų. Nejuokas ta knyga.... niolika puslapių vien laivynui aprašyti skirta. Aprašyti ko gero buvo lengviau nei perskaityti ir nepamesti minties apie ką kalba eina. Po šios patirties (,,Odisėja“ vis dar laukia kada aš ją baigsiu....kažkada tikrai baigsiu :) ) Trojos karui pasirinkau adaptaciją. O dėl nervų ramybės jei kartais būtų nukirpta tik per pusė nuobodieji pasakojimai, tai paėmiau versiją skirtą vaikams :) Gerai padariau, o tai ir ši spėjo panuobodinti kartais.
Kompaktiška istorija beveik tiek kiek gali būti. Atvaizduota ir karas ir žmonių jausmai. Daug daug dėmesio skirta Olimpo dievams. Dievų dalyvavimas tame kare atrodo toks juokingas (atsižvelgiant į tai kad čia neva istorinė knyga). Kaži ar ateistams šiuolaikinių religijų vaizdavimas gyvenimo dalimi tiek pat juokingas kiek man Olimpo dievų dalyvavimas Trojos kare.....
Karas atvaizduotas žiauriai. Tiek žiauriai, kad paskui net suki greičiau puslapius kad nesigilintum į tai.
Knyga ,,Trojos karas‘‘ yra kaip ir istorinė. Žiūrint į ją kaip į istorinį dokumentą ir lyginant su nesenos istorijos atvaizdavimu, ši knyga yra fantastiškas dokumentas objektyvumo prasme. Yra atsiradęs net posakis kad ,,istoriją rašo nugalėtojai“. Trojos istorijoje aprašyta teisingas ir neteisingas elgesys abiejų pusių. Kvaili pasipūtimai, emocijų vedamo elgesio pasekmės, principingumas.... Abi pusės dalyvavo kare – visiškai teisių nėra.
Perskaičius šią knygą gundausi skaityti pilną originalią istoriją. Tik vis sulaiko karo žiaurumai ir perdėm išplėsti kai kurie aprašymai būdingi to laikmečio kūriniams. Istorijos faktams fiksuoti reikia, bet skaityti juos tai smagumo mažai :) na, aš dar pagalvosiu apie tai.... :)
Esu pradėjusi skaityti ,,Odisėją“. Tikrą pilną istoriją o ne kurią iš adaptacijų. Nejuokas ta knyga.... niolika puslapių vien laivynui aprašyti skirta. Aprašyti ko gero buvo lengviau nei perskaityti ir nepamesti minties apie ką kalba eina. Po šios patirties (,,Odisėja“ vis dar laukia kada aš ją baigsiu....kažkada tikrai baigsiu :) ) Trojos karui pasirinkau adaptaciją. O dėl nervų ramybės jei kartais būtų nukirpta tik per pusė nuobodieji pasakojimai, tai paėmiau versiją skirtą vaikams :) Gerai padariau, o tai ir ši spėjo panuobodinti kartais.
Kompaktiška istorija beveik tiek kiek gali būti. Atvaizduota ir karas ir žmonių jausmai. Daug daug dėmesio skirta Olimpo dievams. Dievų dalyvavimas tame kare atrodo toks juokingas (atsižvelgiant į tai kad čia neva istorinė knyga). Kaži ar ateistams šiuolaikinių religijų vaizdavimas gyvenimo dalimi tiek pat juokingas kiek man Olimpo dievų dalyvavimas Trojos kare.....
Karas atvaizduotas žiauriai. Tiek žiauriai, kad paskui net suki greičiau puslapius kad nesigilintum į tai.
Knyga ,,Trojos karas‘‘ yra kaip ir istorinė. Žiūrint į ją kaip į istorinį dokumentą ir lyginant su nesenos istorijos atvaizdavimu, ši knyga yra fantastiškas dokumentas objektyvumo prasme. Yra atsiradęs net posakis kad ,,istoriją rašo nugalėtojai“. Trojos istorijoje aprašyta teisingas ir neteisingas elgesys abiejų pusių. Kvaili pasipūtimai, emocijų vedamo elgesio pasekmės, principingumas.... Abi pusės dalyvavo kare – visiškai teisių nėra.
Perskaičius šią knygą gundausi skaityti pilną originalią istoriją. Tik vis sulaiko karo žiaurumai ir perdėm išplėsti kai kurie aprašymai būdingi to laikmečio kūriniams. Istorijos faktams fiksuoti reikia, bet skaityti juos tai smagumo mažai :) na, aš dar pagalvosiu apie tai.... :)
Malonaus skaitymo! =)
Emilija