,,Juodasis kraujas"
Albertas Laurinčiukas
1969 m.
340 psl.
ISBN nesuteiktas
Albertas Laurinčiukas (1928-2012) lietuvių žurnalistas, dramaturgas, prozininkas ir publicistas savo kelionių po Afrik1 prisiminimus ir įžvalgas pristatęs knygoje ,,Juodasis Kraujas". Ši knyga išleista prieš 49 metus ir vis dar aktuali. Ar dažnai tokių pasitaiko? Per istorijos pamokas Lietuvoje (ir didžiojoje dalyje Europos, mat vakarai Afrikai stipriai prasikaltę) mažai kalbama apie Afriką. O visų mažiausiai apie pokolonialistinį (poimperialistinį) laikotarpį. Autorius savo kelionių patirtis paįvairino socialiniu, ekonominiu, politiniu, istoriniu, lingvistiniu (ir t.t.) kontekstu. Knygoje trūksta žinių iš paskutinių 50 metų. Bet tame ir įdomumas - per tuos 50 metų mažai kas pasikeitė. Todėl matyt žodis ,,įdomiausia" netinka, o reikėtų vartoti ,,liūdniausia''.
Autorius pateikia tiek svarbių įžvalgų, kad būtų galima surasti po citatą bent kas trečiame puslapyje (jei ne dažniau). Recenzijai išrinkau tris, kurios liūdnai parodo, kiek ši prieš 50 metų parašyta knyga vis dar aktuali. Viena iš didžiųjų besitęsiančių diskusijų yra apie Žemės pajėgumą išmaitinti sparčiai gausėjantį gyventojų skaičių, Albertas Laurinavičius štai ką turi pasakyti šiuo klausimu: ,,Kaltinti žemę, kad ji tapo, ir tuo pačiu metu napalmo bombomis deginti žemdirbių kaimus ir javų laukus nėra logiška. Kaltinti žemę nevaisingumu ir tuo pačiu metu gaminti tankus, o ne plūgus, nuodingas dujas, o ne trąšas - taip pat nėra logiška" (psl. 267).
Autorius atkreipia dėmesį į daugelį vakarietiškos ir afrikietiškos kultūrų susidūrimų. Vienas iš susidūrimų yra Afrikos religinių elementų vaidmuo visuomenėje, kurį puikiai iliustruoja pavyzdys iš žurnalisto pokalbio su afrikietiškuoju džiu-džiu: ,,Mes [džiu-džiu] didžiuojamės, kad jie [politikai] kartais, eidami į vyriausybės posėdžius svarstyti svarbių klausimų, ateina pasikonsultuoti pas mūsų profesijos žmones. Viename Londono leidžiamame laikraštyje skaičiau, kad tokie faktai darą gėdą jaunajai Afrikai. Bet kodėl Europos ir Amerikos civilizuoti žmonės nesigėdija, kai jų premjerai ir prezidentai eina melstis į bažnyčias? Jie bendrauja su nerealiais dievais, o mūsų valstybių vyrai juk kalba su tais, kurie žengia per gyvenimą puse žingsnio priekyje kitų." (psl. 297). Afrikietiškieji džiu-džiu yra tarpinis variantas tarp lietuviškų žiniuonių gydančių vaistažolėmis ir Amerikos indėnų šamanų kalbančių su dvasiomis, arba šių dviejų mišinys.
Kiekvienas knygos skyrius iš visų galimų pusių pristato vieną svarbų Afriką charakterizuojantį dalyką. Knygoje yra šie skyriai:
- Ar Afrika - juodasis kontinentas?
- 1 750 000 metų pavėlavusi garbė
- Gėdos trikampis
- Kokios spalvos yra neapykanta
- Drąsos lašai
- Kelionė aplink Afriką per 80 minučių
- Kam atiteko juodosios antilopės?
- Tamtamai - Afrikos balsas
- Saulė, kryžius ir pusmėnulis
- Smėlis, vanduo ir ekvatorius
- Džiu-džiu įveikia piktąsias dvasias
- Žodžio gimimas
- Kodėl pyksta Afrikos jaunimas?
Paskutiniai skyreliai skirti daugiausia politinei-socialinei situacijai nusakyti. Apie valstybės tarnybos krizę Afrikos naujose valstybėse autorius atsiliepia: ,,Yra
jaunuolių, kurie jaučiasi laimingi, žiūrėdami į gražią lentelę su savo
pavarde, pritvirtintą ant kabineto durų, ir užmiršta, kokiam tikslui
žmonės jiems patikėjo šiuos raktus" (psl. 327). Žurnalisto pastaba
išsakyta prieš 50 metų apie pokolonialistinės Afrikos naujųjų valstybių valstybės
tarnybos atstovus skaudžiai tinka Lietuvai šiandien.
Tarybinio laikotarpio knygos dažnai numenkinamos dėl jų ,,raudonumo". Todėl manau svarbu paminėti, kad ,,tarybinių" dalykų paminėjimą šioje knygoje galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų ir tie paminėjimai mažai reikšmingi arba visai nereikšmingi kontekste. Knyga iliustruota fotografijomis iš žurnalisto kelionių.
Vertinga, prasminga, istoriška, objektyvi. Verta mūsų laiko knyga.
Malonaus skaitymo! =)
Emilija