,,Lietuvaitė"

,,Lietuvaitė''



Yi Munyol


2014 m.(originalus leidimas 2011 m.)
232 psl.
ISBN 978-5-417-01074-3
(Iš korėjiečių kalbos vertė Dzinseok Seo)

Korėjietis parašė knygą pavadinimu ,,Lietuvaitė“. Mano etniškoji širdies ir smegenų dalis negalėjo leisti praslysti šiai knygai be perskaitymo. Veiksmas vyksta pastarųjų tūkstantmečių sandūroje. Lietuvaitė apie kurią kalbama yra korėjietiškos širdies (jos tėtis korėjietis, o mama lietuvė, augo P. Korėjoje ir JAV), lietuviškoji kilmė einamuoju veikėjos gyvenimo laikotarpiu paliečiama retai, bet labai šiltai. Autorius pristato įvairius Lietuvos istorijos laikotarpius (labai malonu, kad tie istorinei peizažai pateikti taip, kaip lietuviai patys mato savo istoriją), ypatingas dėmesys skirtas Kryžių kalnui. Įdomu buvo, kad skaitydama apie pažįstamus dalykus visgi dar ir šio to naujo sužinojau :)

Išskirtinų veikėjų nėra daug. Pasakojimas apima apie keturiasdešimt metų. Istorija nuosekli, veikėjai susiję. Jokio blaškymosi. Iš to kiek teko pažinti, labai korėjietiškas stilius. Literatūriškai labai įdomi knygos veikėjų kompozicija. Lietuvaitės istorija pasakojama paprastai jos pažįstamo korėjiečio akimis. Jo prisiminimais, jo jausmais. Tai gan įprastas stilius – dažnai knygose galime sutikti jog kažkieno istoriją pasakoja ne pats veikėjas, ne pasakotojas, o kitas knygos veikėjas. Tik šiuo atveju jau nebe visai aišku, kas yra pagrindinis knygos veikėjas. Pasakojant apie Hėrion (lietuvaitę) yra pateikiama tiek daug apie ... (skaitant vardas neužkliuvo, o dabar pervertusi knygą vis vien neradau, gal nėra....) Hėrion korėjietį draugą, kurio vardo čia įtraukti negaliu. Matyt mažėja klausimas dėl pagrindinio herojaus :) Visgi šio draugo gyvenimą mes pažįstame nei kiek ne menkiau už pačios lietuvaitės.

Dėstant šių dviejų žmonių gyvenimo tėkmes įpinami ne tik Lietuvos istorijos svariausi akcentai, tačiau ir Korėjos (pietų ir šiaurės kartu bei atskirai). Knygoje pateikiama nemažai išnašų su informacinėmis žinutėmis skaitytojams apie minimus Korėjos istorijos momentus ir svarbius asmenis. Malonu, kad rūpinamasi ne tik pasakojimo išdėstymu, tačiau ir skaitytojo patogumu suprasti ir pilnavertiškai mėgautis skaitymu.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Žmogžudystė Kale traukinyje''

,,Žmogžudystė Kale traukinyje''


Agata Kristi


1990 m. (originalus leidimas 1965 m.)
198 psl.
ISBN 5-89942-313-7

Iš Stambulo pajuda per Europą traukinys. Traukiniu keliauja pats kompanijos direktorius. Netikėtai kalnų kelyje pasitaiko sniego griūtis ir traukinys užstringa. Kitą rytą randamas nužudyto žmogaus kūnas. Traukinių kompanijos direktorius į pagalbą pasitelkia savo draugą Erkiulį Purao, keliavusį tame pačiame traukinyje.

Knyga labai maloniai sukomplektuota: pirma dalis – įvykis, antra dalis – liudininkų parodymai, trečia dalis – paslapties atskleidimas. Kaip ir kitos Agatos Kristi istorijos, šioji pilna detalių, kurios sutampa kaip tik tiek kiek reikia (arba nereikia :) ). 

Rašytojos detektyvinis ir mįslių pynimo talentas neabejotinas – penkiolikos žmonių istorijos apie vieną įvykį susipinančios nei trupučio ne daugiau nei reikia. Visgi šios knygos keliama didžioji nuostaba yra ne detektyvinė istorijos preciziškumas, tačiau šios istorijos moralinė baigtis. Autorė rengdama šią knygą įsivelia ne tik į nusikaltimo atskleidimo ,,veiklas‘‘, tačiau ir į teisingumo ir teisybės svarstymus.

Maloni knygos apimtis. Skubantiems įkandama per vieną dieną (aš taip ir padariau, vidury detektyvo nepaprastai sunku sustoti :) ), neskubantiems skaitymo gali būti ir savaitei po truputį prieš miegą.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Gražina"

,,Gražina''



Adomas Mickevičius


1954 m. (originalus leidimas 1823 m.)
48 psl.
ISBN (neregistruotas)

Mickevičius ir jo žymioji Gražina – visi lietuviai apie ją žino. Tik įdomu ką daugiau žino apie ją ir patį A. Mickevičių nei tai, kad lenkai ir lietuviai nepasidalija kieno gi tas Mickevičius ir jo žymiausias kūrinys yra ,,Gražina“. Aš irgi ilgą laiką priklausiau pastarųjų grupei. Mokykloje literatūros mokytojas neprižiūrėjo, kad mes perskaitytume būtinuosius kūrinius, o malonumui pasiskaityti tragiški kūriniai netraukė. Visgi...tai kultūrinis paveldas (kuris stovėdamas močiutės lentynoje man akis vis badė), tad nusprendžiau perskaityti :)

Knygelė mažytė. Perskaičiau važiuodama pas draugę ir atgal miesto autobusu. Tikrai mažytė. Parašyta gan įmantriu stiliumi. Kunigaikštišku pavadinčiau. Vaikystėje esu skaičiusi Skomanto knygas apie Lietuvos kunigaikščius ir ,,Gražinos“ nuotaika labai artima Skomanto darbams šioje temoje.

Kam miela, kam ne miela eilės...aš iš principo eiles mėgstu, bet šiuo atveju man visgi eiliavimas apsunkino kūrinio skaitymą. Pirma knygos pusė (o gal ir kiek daugiau) nepaprastai nuobodi, ištęsta, užtemptą ir kitokiais niūriais žodžiais apibūdintina. Taip neįtraukia, jog kartais tenka grįžti per puslapį kitą atgal užmesti akį, kad konteksto nepamesti. Visgi tas ištęsimas duoda savo. Jis pristato aristokratišką rūmų, karų nuotaiką, kurioje gyvendavo kunigaikščiai ir jų dvarai; suteikia romantikos :)

Knygoje pristatomas neįprastas šeiminių santykių modelis. Kunigaikščių laikų istorijose moteris paprastai vyro puošmena, vaikų gimdyvė ar kitoks vyro priedas. A. Mickevičius savo sakmėje (taip, ,,Gražina‘‘ yra sakmė, ji taip įvardyta leidinyje) pateikia visai kitokią kunigaikštienę. Jos požiūris į save, į nuo jų (kaip didikų šeimos) priklausomų dvariškių, miestelėnų ir kitų gyventojų padėtį, jos vyro požiūris į ją.

Kūrinys akimirkai gali atimti žadą tuo kiek pažangus savo laikotarpiui buvo. Šiuo metu, tai kultūrinis paveldas, kuris nors ir sunkiai skaitosi iš pradžių, visgi pabaigoje palieka su šilta emocija.

Malonaus skaitymo :)
Emilija