,,Lietuvaitė"

,,Lietuvaitė''



Yi Munyol


2014 m.(originalus leidimas 2011 m.)
232 psl.
ISBN 978-5-417-01074-3
(Iš korėjiečių kalbos vertė Dzinseok Seo)

Korėjietis parašė knygą pavadinimu ,,Lietuvaitė“. Mano etniškoji širdies ir smegenų dalis negalėjo leisti praslysti šiai knygai be perskaitymo. Veiksmas vyksta pastarųjų tūkstantmečių sandūroje. Lietuvaitė apie kurią kalbama yra korėjietiškos širdies (jos tėtis korėjietis, o mama lietuvė, augo P. Korėjoje ir JAV), lietuviškoji kilmė einamuoju veikėjos gyvenimo laikotarpiu paliečiama retai, bet labai šiltai. Autorius pristato įvairius Lietuvos istorijos laikotarpius (labai malonu, kad tie istorinei peizažai pateikti taip, kaip lietuviai patys mato savo istoriją), ypatingas dėmesys skirtas Kryžių kalnui. Įdomu buvo, kad skaitydama apie pažįstamus dalykus visgi dar ir šio to naujo sužinojau :)

Išskirtinų veikėjų nėra daug. Pasakojimas apima apie keturiasdešimt metų. Istorija nuosekli, veikėjai susiję. Jokio blaškymosi. Iš to kiek teko pažinti, labai korėjietiškas stilius. Literatūriškai labai įdomi knygos veikėjų kompozicija. Lietuvaitės istorija pasakojama paprastai jos pažįstamo korėjiečio akimis. Jo prisiminimais, jo jausmais. Tai gan įprastas stilius – dažnai knygose galime sutikti jog kažkieno istoriją pasakoja ne pats veikėjas, ne pasakotojas, o kitas knygos veikėjas. Tik šiuo atveju jau nebe visai aišku, kas yra pagrindinis knygos veikėjas. Pasakojant apie Hėrion (lietuvaitę) yra pateikiama tiek daug apie ... (skaitant vardas neužkliuvo, o dabar pervertusi knygą vis vien neradau, gal nėra....) Hėrion korėjietį draugą, kurio vardo čia įtraukti negaliu. Matyt mažėja klausimas dėl pagrindinio herojaus :) Visgi šio draugo gyvenimą mes pažįstame nei kiek ne menkiau už pačios lietuvaitės.

Dėstant šių dviejų žmonių gyvenimo tėkmes įpinami ne tik Lietuvos istorijos svariausi akcentai, tačiau ir Korėjos (pietų ir šiaurės kartu bei atskirai). Knygoje pateikiama nemažai išnašų su informacinėmis žinutėmis skaitytojams apie minimus Korėjos istorijos momentus ir svarbius asmenis. Malonu, kad rūpinamasi ne tik pasakojimo išdėstymu, tačiau ir skaitytojo patogumu suprasti ir pilnavertiškai mėgautis skaitymu.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Žmogžudystė Kale traukinyje''

,,Žmogžudystė Kale traukinyje''


Agata Kristi


1990 m. (originalus leidimas 1965 m.)
198 psl.
ISBN 5-89942-313-7

Iš Stambulo pajuda per Europą traukinys. Traukiniu keliauja pats kompanijos direktorius. Netikėtai kalnų kelyje pasitaiko sniego griūtis ir traukinys užstringa. Kitą rytą randamas nužudyto žmogaus kūnas. Traukinių kompanijos direktorius į pagalbą pasitelkia savo draugą Erkiulį Purao, keliavusį tame pačiame traukinyje.

Knyga labai maloniai sukomplektuota: pirma dalis – įvykis, antra dalis – liudininkų parodymai, trečia dalis – paslapties atskleidimas. Kaip ir kitos Agatos Kristi istorijos, šioji pilna detalių, kurios sutampa kaip tik tiek kiek reikia (arba nereikia :) ). 

Rašytojos detektyvinis ir mįslių pynimo talentas neabejotinas – penkiolikos žmonių istorijos apie vieną įvykį susipinančios nei trupučio ne daugiau nei reikia. Visgi šios knygos keliama didžioji nuostaba yra ne detektyvinė istorijos preciziškumas, tačiau šios istorijos moralinė baigtis. Autorė rengdama šią knygą įsivelia ne tik į nusikaltimo atskleidimo ,,veiklas‘‘, tačiau ir į teisingumo ir teisybės svarstymus.

Maloni knygos apimtis. Skubantiems įkandama per vieną dieną (aš taip ir padariau, vidury detektyvo nepaprastai sunku sustoti :) ), neskubantiems skaitymo gali būti ir savaitei po truputį prieš miegą.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Gražina"

,,Gražina''



Adomas Mickevičius


1954 m. (originalus leidimas 1823 m.)
48 psl.
ISBN (neregistruotas)

Mickevičius ir jo žymioji Gražina – visi lietuviai apie ją žino. Tik įdomu ką daugiau žino apie ją ir patį A. Mickevičių nei tai, kad lenkai ir lietuviai nepasidalija kieno gi tas Mickevičius ir jo žymiausias kūrinys yra ,,Gražina“. Aš irgi ilgą laiką priklausiau pastarųjų grupei. Mokykloje literatūros mokytojas neprižiūrėjo, kad mes perskaitytume būtinuosius kūrinius, o malonumui pasiskaityti tragiški kūriniai netraukė. Visgi...tai kultūrinis paveldas (kuris stovėdamas močiutės lentynoje man akis vis badė), tad nusprendžiau perskaityti :)

Knygelė mažytė. Perskaičiau važiuodama pas draugę ir atgal miesto autobusu. Tikrai mažytė. Parašyta gan įmantriu stiliumi. Kunigaikštišku pavadinčiau. Vaikystėje esu skaičiusi Skomanto knygas apie Lietuvos kunigaikščius ir ,,Gražinos“ nuotaika labai artima Skomanto darbams šioje temoje.

Kam miela, kam ne miela eilės...aš iš principo eiles mėgstu, bet šiuo atveju man visgi eiliavimas apsunkino kūrinio skaitymą. Pirma knygos pusė (o gal ir kiek daugiau) nepaprastai nuobodi, ištęsta, užtemptą ir kitokiais niūriais žodžiais apibūdintina. Taip neįtraukia, jog kartais tenka grįžti per puslapį kitą atgal užmesti akį, kad konteksto nepamesti. Visgi tas ištęsimas duoda savo. Jis pristato aristokratišką rūmų, karų nuotaiką, kurioje gyvendavo kunigaikščiai ir jų dvarai; suteikia romantikos :)

Knygoje pristatomas neįprastas šeiminių santykių modelis. Kunigaikščių laikų istorijose moteris paprastai vyro puošmena, vaikų gimdyvė ar kitoks vyro priedas. A. Mickevičius savo sakmėje (taip, ,,Gražina‘‘ yra sakmė, ji taip įvardyta leidinyje) pateikia visai kitokią kunigaikštienę. Jos požiūris į save, į nuo jų (kaip didikų šeimos) priklausomų dvariškių, miestelėnų ir kitų gyventojų padėtį, jos vyro požiūris į ją.

Kūrinys akimirkai gali atimti žadą tuo kiek pažangus savo laikotarpiui buvo. Šiuo metu, tai kultūrinis paveldas, kuris nors ir sunkiai skaitosi iš pradžių, visgi pabaigoje palieka su šilta emocija.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Kreicerio sonata"

,,Kreicerio sonata''


Levas Tolstojus


1958 m. (kūrinio metai 1889)
150 psl.
ISBN (neregistruotas)

Tikrai daugiau skaitysiu Levo Tolstojaus knygų! Tai buvo mano pirmoji Tolstojiškoji. Taip džiaugiuosi, kad ją perskaičiau ir tuo pačiu gaila, kad jos neperskaičiau anksčiau, nors jis senų seniausiai dūlėjo knygų lentynose. Pirmiau močiutės namuose, vėliau mūsų namuose....

Knyga iš esmės apie vyrą, labai nekantrų, aistringą, išmokusį gyvenimo pamoką per vėlai. Skaitau ir vietomis randu tiesiog užrašytas mano mintis, kurios pas mane kartais pavienės, kartais kaip kratinys, o čia vienoje vietoje ir aiškiame kontekste. Pasijaučiau, tarsi gavusi minčių išrišimą.

Autorius, pasak knygos – pagrindinis veikėjas (daugiausia pasakojama pirmuoju asmeniu), giliai pažvelgia į visuomenės/bendruomenės vaidmenį formuojantis vyrų ir moterų vaidmenis, vyrų ir moterų lūkesčiams, vyrų ir moterų santykiams. Knyga parašyta prieš gerą šimtmetį, bet neskaitant mados ir transporto skirtumų, visa kita iš esmės galioja ir šiandien. Šimtas metų praėjo, o visuomenė mažai pajudėjo. (Verčia stipriai susimąstyti....). Ypatingai įdomios autoriaus mintys apie vyrų ir moterų lygybę, kurią autorius grindžia ne darbo vieta, balsavimu rinkimuose ir kitomis ,,socialinėmis‘‘ veiklomis. Deja autoriaus minimosios lygybės vis dar nėra. Pagal tai, kaip autorius piešia visuomenės evoliucija, tai toji lygybė visgi toli nuo realybės.

Knyga pritrenkė savo įžvalgomis ir tai padarė labai maloniai. Tokių gilių įžvalgų ir tokios atviros tiesos nerasti jokioje populiariosios psichologijos knygoje apie vyrų ir moterų santykius. Knyga mažo formato ir vos šimtas penkiasdešimt puslapių – tikrai skaitysiu knygą dar kartą. Labai norėtųsi originalo kalba, tai gali tekti su žodynu padirbėti, visgi manau ir su mano silpnomis rusų kalbos žiniomis visai neblogai gali pavykti, nes kūrinio kalba nėra sudėtinga – nėra vartojami išvestiniai ar sudėtingi daugiareikšmiai žodžiai. 

Veikėjai plačiai nepristatomi. Šioje knygoje veikėjai nėra svarbiausi. Jie labiau kontekstas. Svarbiausios yra pono Pozdnyševo mintys ir emocijos. Jos nėra linksmos ir standartine prasme net nepavadintume pozityviomis, visgi skaityti šią knygą buvo itin malonu. Jaučiausi, tarsi šie 150 puslapių mąstymą praplėtė tiek, kiek šimtai kitų knygų  puslapių nesugebėjo.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Maras"

,,Maras''


Alberas Kamiu


1968 m. (kūrinio metai 1947)
348 psl.
ISBN (neregistruotas)

Šis atsiliepimas prasideda sunkiai. Paprasčiausiai esu kiek priblokšta. A. Kamiu ,,Maras“ paėmiau skaityti kaip vieną iš tų knygų kurias vadina klasikinėmis, arba kitaip tariant „tos, kurias visi žino, bet niekas neskaito“. Tai pamaniau paimsiu ir paskaitysiu. Žinojau apie knygą tik tiek, kad ji svarbi literatūroje. Perskaičius knygą kirbėjo pasitikslinti vieną korektūros (bent taip pasirodė) klaidą, kuri nedavė ramybės nuo pirmojo puslapio. Kai pradėjau tikrinti tą „klaidą“ supratau, kodėl ši knyga yra svarbi.

Pradžioje knygos pristatoma, kad tai yra istorinių įvykių kronika (literatūrologai teigia, kad kūrinys nors ir romanas, bet paremtas tikra epidemija siautusia minimame mieste XIX a.), kuri pasakojama remiantis vieno žmogaus dienoraščiu ir interviu su kitais keliais asmenimis. Pasakojimas toks nuoseklus išlaikant skirtumus tarp pasakotojų, kad net nekilo įtarimas, jog gali būti kitaip.

Tekstas lengvai skaitomas, visgi turinys sunkus. Vienoje vietoje prieinama beveik keturių puslapių aprašymas mirtimi besigaluojančio berniuko (kuris galiausiai visgi mirė). Sunku skaityti tokį tekstą dėl paties turinio. Įvykių laikas ištęstas, todėl yra kada atsiskleisti įvairioms žmonių savybėms. Kai kurie literatūrologai įžvelgia ypatingas filosofines ir dvasios vingrybes personažų charakteriuose. Aš to neradau. Taip, yra filosofinių svarstymų, svarbių požiūrio pasikeitimų, kurie įvyksta paveikti įkalinimo maru, bet, mano nuomone, ne tiek kiek teigia analitikai.

Nei išgalvoto, nei istoriško apie marą iki šiol nebuvau skaičiusi. Buvo įdomu šiek tiek sužinoti apie epidemijos eigą, apie tą žmogaus instinktyvų elgesį, kuomet atrodo visi teisūs, bet tiek daug kenčiančių (ir čia net nekalbant apie ligos sukeliamus fizinius skausmus).

A. Kamiu ,,Maras" manau galėtų būti labai vertingas skaitalas tiems, kurie pavargę nuo moralizavimo kas yra gera, o kas yra bloga, bet linkę į pasvarstymus. Knyga nemoralizuoja, ji pristato. Knyga parodo keletą svarbių slaptų žmogiškumo užkulisių kertelių.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Faraonų kapo paslaptis''

,,Faraonų kapo paslaptis''


Agata Kristi


1991 m.
93 psl.
ISBN 5-89942-381-1

Knygos pavadinimas pasiskolintas. Leidinį sudaro trys detektyvinės istorijos (arba kaip leidėjai įvardija: nuotykių apsakymai), o knyga tiesiog ,,pakrikštyta" pirmosios pavadinimu.

,,Faraonų kapo paslaptis" pristato Erkiulio Puaro detektyvinius gebėjimus Egipto kasinėjimuose. Kaip knygos prieskyroje apie autorę parašyta, tai A. Kristi nemažai keliavo po Egiptą su savo vyru archeologu, tad jos istorijos dažnai paremtos ne tik jos pačios, bet ir jos vyro patirtimi ir žiniomis. Ši istorija aprašo ir atskleidžia populiariai minimo kapo atidengimo istoriją, kuomet netikėtai (nuo prakeiksmo) mirė visi dirbę su kapu. Čia kalbama apie kitą kapą, kitus žmones, tačiau istorijos pagrindas tikrovėje vykusi sensacija.

,,Karališkojo rubino pagrobimas" antroji istorija knygoje kurią narplioja seklys Erkiulis Puaro. Be sumaniai susukto detektyvo, šis apsakymas dar suteikia pažintinę galimybę į tikrąsias angliškas Kalėdas.

,,Šokėjos karoliai" trečioji istorija, kurioje detektyvines mįsles narplioja mis Marpl. Ši istorija savo turiniu jautri, tačiau kaip detektyvinė nesužavinti. Mis Marpl nevaidina esminės rolės. Atrodo, kad ir be jos dalyvavimo policija vis tiek būtų ištyrusi nusikaltimą. Ši istorija ne tokia detali kaip Erkiulio Puaro tyrimai, gal dėl to atrodo, jog mis Marpl vaidmuo ne toks svarbu. Kaip ten bebūtų, ši istorija ne tokia įtraukianti kaip pirmosios dvi.

Visos trys istorijos skaitosi lengvai ir greitai. Pora valandų ir net neskubant knygelė ,,svalgyta''. Esu detektyvinių istorijų mėgėja, tai gal iš dalies ir dėl to knyga greit susiėjo :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Kilimandžaro sniegynai''

,,Kilimandžaro sniegynai''


Ernestas Hemigvėjus


1966 m. (originalus leidimas 1961 m.)
398 psl.
ISBN (neregistruota)

Kažkada buvo laikai Lietuvoje kaip knygas pirkdavo ne dėl reklamos, o dėl to, kad buvo galima gauti. Pirkdavo tai ką galėjo gauti. Mano močiutė dievino rašytą žodį, tad net ir tais sunkiais knygoms laikais surinko didžiulę biblioteką. Vis planavau planavau, kad reikia pradėti skaityti močiutės biblioteką ir vis neprisiruošdavau, nes kas nors kokią naują knygą pasiūlydavo. Ir štai prisiėjo metas su E. Hemigvėjaus ,,Kilimandžaro sniegynais“ praverti močiutės biblioteką.

Myliu žiemą, myliu sniegą, maniau ,,Kilimandžaro sniegynai“ bus puiki žiemiška istorija. Juk Kilimandžaras... sniegynai.... atrodo bus sniegiškų nuotykių valandos. Sniego nebuvo. Nuotykių nebuvo. Buvo 22-i atskiros istorijos. 

Tai pirmoji E. Hemingvėjaus knyga, kuri pakliuvo į mano rankas. Atvirai pasakius nusivyliau. Tiek plačiai išgirtas rašytojas, tačiau nei pačios istorijos, nei rašymo stilius nepasižymi išskirtinumu. Kelios istorijos tiesiog trumpi dialogai net neatskleidžiant pokalbio temos. Kitos kiek platesnės pristatančios eiliniam žmogui nepažįstamas ar sunkiai suvokiamas temas: karo veteranų jausena, ispaniškos koridos subtilybės ir kt.

Negaliu sakyti, kad skaityti šią knygą buvo nemalonu, bet negaliu sakyti, kad buvo malonu. Kai kas tokiais atvejais sako, jog šis minties konfliktas rodo knygos (aptariamu atveju) gerumą – skaitytojas ne vertina knygą, o susimąsto jos paskatintas. 

,,Kilimandžaro sniegynai“ tikrai nėra lengvo skaitymo knyga. Apskritai rekomenduočiau kiekvieną šios knygos istoriją skaityti atskirą vakarą. Vienu metu skaityti kelias istorijas labai sunku. Kiekviena iš jų sukelia stiprius sūkurius viduje ir gan sudėtinga greit įsijausti į naują istorija, kuri visiškai kitokia savo nuotaika ir sukeliamais sūkuriais.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Bloga karma''

,,Bloga karma''


David Safier


2011 m.(originalus leidimas 2007 m.)
248 psl.
ISBN 978-9955-38-730-5

Ar tikite karma ar netikite yra nesvarbu, jei toleruojate bent pilką humoro jausmą. Juokai aštroki, tačiau dar neverčia raudonuoti. Kai skaičiau knygą, bent keletą kartų balsu susijuokiau, nors skaičiau būdama viena!

Karmos koncepciją žinome visi: kaip elgiamės šiame gyvenime, atitinkamai gauname geresnes ar prastesnes sąlygas vėliau. Karmai veikti reikia mirties, atitinkamai ir knyga prasideda mirtimi, tragikomediška mirtimi. Ir mirties čia daug. Juk tik per mirtį veikia karma...

Knygos pagrindinė veikėja, o tiksliau, karmos vergė, yra sėkmingos žurnalistės siela, kuri netikėtai palikusi šį pasaulį pereina į savo nusipelnytą sekantį gyvenimą. Įspūdinga kaip lengvai bet pakankamai išsamiai autorius aprašo kiekvieno karmos perėjimo pasaulius; kaip plėtoja žurnalistės sielos virsmą. Ir visa tai pateikta kandaus humoro stiliumi.

Puikus vasariškas skaitalas!

Malonaus skaitymo :)
Emilija