,,Pjūties metas'' (VI)

Serija ,,Šeši pavasariai"




,,Pjūties metas''


Vytautas Ažušilis


2008 m.
272 psl.
ISBN 978-9955-623-08-3

Paskutinioji serijos dalis. Nesutarimai ir apgavystės tarp kaimo gyventojų tęsiasi. Šioje dalyje, kaip bebūtų keista V. Ažušilio romanuose, intrigų nepasitaiko tarp moterų - kovoja tik vyrai.

Atėjo Nepriklausomybė, kolūkiai naikinami, žemės dalybos įsibėgėja. Žemė šioje dalyje yra visų kivirčų pagrindas. Anksčiau vogę iš sovietų valdžios dabar vagia iš Sapard ir kitų paramos fondų - oficiali nepriklausomybė taip greit neateina į lietuvių širdis. Jiems valdžia kaip buvo svetima taip ir liko svetima.

Daugiau ši knyga nuo kitų V. Ažušilio knygų ar kūrinių kažkuo neišsiskiria - tai šešias knygas besitęsusio kūrinio pabaiga. Artėjant pabaigai kūrinys vis įtraukia nes artėja puslapių pabaigą, o intrigų vis daugėja. Momentais pradeda erzinti užsitęsę ginčai ir manipuliacijos dėl žemės dalybų, bet viskas nuoseklu ir perteikia ką žmonės išties turėjo patirti siekdami išgyventi ir geriau prasisukti.

Šios knygos pradžioje autoriaus padėka už pasidalinimą prisiminimais, kurie panaudoti rengiant romanų ciklą ,,Šeši pavasariai". Pasirodo neklydau, jog tai turi būti tikrų gyvenimų pagrindu. Tiek detalių sudėti ir tarp jų nepasimesti.... O ir įdomu žinoti, kad tai trupinėlis istorijos, o ne išgalvotas pasakojimas :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Naglis'' (V)

Serija ,,Šeši pavasariai"




,,Naglis''


Vytautas Ažušilis


2008 m.
272 psl.
ISBN 978-9955-623-09-0

Penktojoje serijos dalyje kolūkiai sukurti, [kitų] valdžia įsišaknijusi ir kaime viskas pradeda tekėti besiformuojančia sovietine vaga. Naglis gimė ir užaugo Galinių kaime. Vaikinas užaugo jau suformuotoje sovietinio kolektyvizmo aplinkoje ir augdamas mokėsi kaip čia prasisukti.

Įdomu skaityti aprašomus potyrius ir nuostatas žmogaus, kuris augo jau įsitvirtinusioje sovietinėje sistemoje. Jam buvo svetimi Lietuvos idealai, buvo sunki finansinė padėtis, sunki Lietuvos ūkio situacija apskritai ir jis ieškojo būdų kaip tame išgyventi. Neaplenkiami knygoje ir bendražmogiški jausmai: meilė, pavydas, baimė.

Aprašomuoju laikotarpiu jau veikė Sąjūdis, buvo numatoma kolūkių pabaiga ir prasidėjo reketai. Neturiu giminaičių kurie papasakotų apie kolūkius ar reketininkus, tad mano smalsumui stipriai padėjo autorius :) Knygoje gan nuosekliai aprašomos reketininkų veiklos schemos ir kita /spekuliacinė/ veikla.

Kaip įprasta V. Ažušilio knygose daug dramos ir naivių moterų. Šioje knygoje dar daugiau loginių spragų, visgi pabaiga šios dalies nutiesia kelią smalsumui skaityti sekančiąją. Perskaičius penkias serijos knygas jau susigyveni su herojais. Kaip ten bebūtų...šios dalies pabaigoje vestuves planuoja trečioji karta :)

Tik skaitant šią knygą man kilo mintis tokia. Bendrai apie autoriaus kūrybą (perskaičiusi 19 autoriaus knygų jau manau galiu daryti šiokią tokią išvadą :) ). V. Ažušilio personažai nėra ryškūs, jie nėra individualiai unikalūs ar ypatingi - perskaitęs įvykį, dialogą ar aprašymą atspėti apie kurį veikėją tai parašyta beveik neįmanoma, išduotų tik kontekstas, tačiau pirmą kartą tai nėra blogai. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Manyčiau tai įspūdingas autoriaus unikalumas - per tipiškus veikėjus autorius atskleidžia netipiškas situacijas. Jei veikėjai išsamiai aprašyti, sukurti jų charakteriai ne aprašant o per veiksmus ir scenas, tai tokia knyga labiau orientuota į veikėją, o V. Ažušilis imdamas tipiškus veikėjus (vienas nuo kito neatsiskiriančius, išskyrus skirtumą tarp skirtingų lyčių veikėjų), kurių charakteriams negaištama nei puslapių, nei juo labiau skaitytojo dėmesio, gali skirti daugiau akcentų situacijai ir socialiniam kontekstui (atitinkamu laikotarpi) perteikti.

Perskaičius devynioliktą autoriaus knygą, konkretaus autoriaus braižas tikrai jau gali pradėti įkyrėti :) Ir buvo momentų, kai puslapius jau greitomis permečiau. Tačiau iki šiol nei viena V. Ažušilio knyga manęs dar nenuvylė. Kad ir turėdamas ryškų savo kūrybos braižą, autorius vis dar sugeba nustebinti - tai tikras rašytojas!

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Gedas'' (IV)

Serija ,,Šeši pavasariai"




,,Gedas''


Vytautas Ažušilis


2008 m.
256 psl.
ISBN 978-9955-623-12-0

Ketvirtoji serijos knyga. Turint omenyje kokia seka jos eina ir kad liko dar dvi (tikėtina, kad ta pačia seka) tai jau sunkiai verčiasi liežuvis kalbėti apie ją (jas) kaip apie atskiras serijos knygas. Tai tikrų tikriausias vienas romanas padalintas į šešis tomus, o tai ketvirtasis iš jų.

Šį kartą pasakojimas apie našlaitį Gedą, kuris besibaigiančių studijų praktikos metu pakliūna į Galinių kaimą. Susipažįsta su vietos gyventojais, atranda sau vietą ir po studijų grįžta dirbti. Pirmoji serijos knyga pristatė Galinių kaimą, antroji - Gerdos likimą (mergaitės netekusios tėvynės pirmojoje knygoje), trečioji - Deimos likimą (mergaitės netekusios tėvynės pirmojoje knygoje), o ketvirtoji tęsia Deimos istoriją su nedideliu posūkiu. Panašu, kad kuo toliau tuo mažiau takoskyros lieka tarp atskirų knygų - jos vis artėja į vientisą istoriją. Bet ką čia apie tas formas :) Geriau apie turinį :)

Nuo pirmų trijų knygų ši labiausiai skiriasi tuo, kad tai romantinė knyga. Yra visi kolūkio reikalai, CK ir rajkomo problemos, bet didžiausias dėmesys skiriamas meilės intrigoms. Kartais net priartėjama prie švelnaus porno :) bet nei vienam paragrafe autorius neperžengia padorumo ribų. Subtiliai įvardijami pasimylėjimo momentai, dramatiškai atvaizduojamos pavydo scenos ir keršto emocijos - knyga kupina aistros. Tai viena iš nedaugelio Vytauto Ažušilio knygų, kuri sakyčiau labiau skirta moterims :)

Šioje (kaip ir trečiojoje) pastebima pora įvykių sekos neatitikimų - pasikartojimų, tačiau jie nežymūs, tad įvardinti nenorėčiau, nes nebūtinai kiekvienas skaitytojas juos pastebės, tai kam gadinti iš anksto :) Nesinori kartotis, tad tik paminėsiu, kad visa kita kas nepaminėta šiame aprašyme, šiai knygai yra būdinga ir iš kitų serijos knygų - galų gale tai vienas kūrinys :)

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Deima" (III)

Serija ,,Šeši pavasariai"








,,Deima''


Vytautas Ažušilis


2008 m.
192 psl.
ISBN 978-9955-623-13-7

Trečioji serijos knyga. Šioje serijos dalyje aprašomas Deimos, mergaitės, kuri pirmojoje serijos knygoje buvo atskirta nuo tėvų, gyvenimas. Sunki vaikystė mėtant iš vienų valstybinių vaikų namų/internato į kitus, tačiau kelyje pasitaikė keletas gerų žmonių ir mergaitės gyvenimas nenuėjo šunkeliais. Galiausiai gyvenimo keliai Deimą parvedė namo - į Galinių kaimą.

Šioje knygoje ir toliau išlieka autoriaus mėgstamas veikėjų charakterių tipažas. Kai papranti prie veikėjų dramatizmo visai nieko. Minimas šio tipažo neįprastumas manau dėl to, kad autoriaus pateikia žodžiais kas paprastai lieka žmonių galvose, tad keista skaityti veikėjus tariant žodžius, kokių reta išgirsti iš žmogaus lūpų - kurie gyvenime paprastai paliekami susiprasti kas ir kaip.

Šioje knygoje kiek daugiau dėmesio skiriama asmenybėms, tačiau įtraukiama ir truputį intrigų, rajkomo užmačių ir jaunimo rezistencijos. Autorius į knygos kontekstą įtraukia 1973-iais metais įvykusį Romo Kalantos susideginimą Kaune.

Turiu tik vieną rimtą pastabą šiam kūriniui. Piršlybos Deimai iš to paties vyro vyksta du kartus, be jokio pagrindo antrajam. Po pirmojo pasipiršimo jie nebuvo išsiskyrę ar susipykę tačiau kažkodėl antrasis įvyksta kaip naujiena. Bet čia tik trumpas loginis neatitikimas, kuris iš esmės knygos tikrai nepagadina.

Skaitydama Vytauto Ažušilio knygas apie sovietinius laikus Lietuvoje dažnai pagalvoju, kad tai nėra tik išgalvotos istorijos. Mintis taip nuosekliai vejama, sąsajos tokios tvirtos, nors paminimos tik momentiškai, kad vis tvirčiau peršasi mintis, kad tai aprašyti tikri gyvenimai žmonių, kuriuos autorius pažinojo. Nuo to šios knygos tampa tik dar įdomesnės.

Laikui bėgant lieka vis mažiau žmonių, kurie atsimena tuos laikus. Gerai, kad yra knygos, kuriose užrašomos mintys ir faktai neleisiantys laikui bėgant išsikreipti prisiminimams.

Malonaus skaitymo :)
Emilija

,,Gyvulių ūkis"

,,Gyvulių ūkis''

Džordžas Orvelas



2009 m. (1987 m. leidimo vertimas. Originalas leista 1945 m.)
192 psl.
ISBN 978-9955-13-198-4

Džordžo Orvelo (orig. George Orwell) knygos originalus pavadinimas yra ,,Gyvulių ūkis: pasaka", tačiau tai ne pasaka. Tai viso išsilavinimo lygiams suprantamu būdu atvaizduota Rusijos revoliucija, kaip autorius įvardija ,,Rusijos revoliucijos satyra".

Šį konkretų leidinį sudaro 6 dalys: kritiko įžanga, pats kūrinys, autoriaus pratarmė, ukrainietiškojo vertimo pratarmė, pastabos dėl teksto, apie autorius. Išmanantiems istoriją, ypač to laikmečio (knyga rašyta 1943-1944 m.), papildomosios dalys šalia kūrinio nėra tokios aktualios, tačiau neišmanantiems apie tą laikotarpį labai svarbu - jos suteikia žinių apie kūrinio kontekstą. Šiuo atveju kontekstas yra reikšmingas, juk tai ne kažkoks romaniūkštis, kurį paskaitai savo malonumui ir padedi į lentyną, tai kūrinys apie žmonių gyvenimus, apie politiką - apie tai kas artima, kame gyvename. Taip [gyvename]. Nors kūrinys ,,Rusijos revoliucijos satyra", tačiau jis tinka tikrai ne tik Rusijos tuometinei situacijai. Autorius pažymi, kad tai atvaizdavimas to, kas vyksta su ,,prastomis'' revoliucijomis (prasta revoliucija būna tuomet, kai masės nemąsto, nesuvokia savo galios ir leidžia revoliucijos lyderiams tapti naujais ,,šeimininkais").

Prastos revoliucijos situaciją autorius atvaizduoja paprastai ir aiškiai. Veiksmas vyksta ūkyje, kuriame gyvuliai padaro revoliuciją ir pašalinę žmones ima vadovauti ūkyje patys. Kaip pamažu nyksta (masėms nepastebimai, naujosios valdžios suplanuotai) ideologinės vertybės atvedusios mases iki revoliucijos - iki išsilaisvinimo. Gyvulių liaudis nuolat gąsdinama išgalvotais priešais, žmonių grįžimu - valdoma per baimes, kol galiausiai naujoji valdančioji klasė užima žmonių vietą.

Kodėl anksčiau minėjau, kad [gyvename] tame, kodėl esamuoju laiku? Todėl, kad gerai pagalvojus mes Lietuvoje šiuo metu visgi gyvename tarsi savame gyvulių ūkyje. Dešimtajame dešimtmetyje /išstojome/ iš Sovietų Sąjungos paskelbę nepriklausomybę. Tai inicijavo ir įvykdė nedidelė grupė žmonių, kurie tikėjo lietuvių tautos savarankiškumu, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimu. Tie kurie atvedė Lietuvą į nepriklausomybę patapo naująja valdžia. Iki 2000-ųjų metų buvo išparceliuotas valstybinis turtas (ta ,,gražioji privatizacija" po kurios įmonės bankrutuodavo arba buvo sukuriamas monopolis) - gyventojams nuo to nei kiek ne geriau. Valstybės biudžetas nuolat skoloje - gyventojams nuo to nei kiek geriau. Kaskart artėjant rinkimams politikai išdrasko biudžetą iš naujo norėdami pasirodyti momentiškai geri ir veikia negalvodami apie stabilų Lietuvos ekonominės situacijos gerėjimą. Tai kuo Lietuva skiriasi nuo Gyvulių ūkio? O gi tik tuo, kad Gyvulių ūkyje buvo viena kiaulė su pakalikais, o pas mumis kelios, kurios nuolat rotuoja - tai ne demokratija - tai gyvulių ūkis.

Į rankas ėmiau šią knygą labai skeptiškai. Buvau daug pagyrų girdėjusi. Kritiko Malkolmo Bredberio įžangoje tekstas nuteikia, kad tai dar vienas apsakymas apie tai kaip blogai buvo prie Stalino. Bet knyga ne tokia. Na, taip, tai daugiausia apie Staliną, tačiau kūrinys bendresnio pobūdžio, revoliucija turi schemą būdingą visoms joms ir šis kūrinys tai atskleidžia.

,,Gyvulių ūkis" verčia susimąstyti. Jis nejučiomis paskatina prisiminti apie tai kad šalis (ūkis), kurioje gyvename yra mūsų, o ne nevykusių lyderių!



Malonaus skaitymo :)
Emilija


P.S. Džordžo Orvelo vardas yra siejamas su dar vienu reikšmingu kūriniu ,,1984-ieji". Jei patiko ,,Gyvulių ūkis", būtinai rekomenduoju paskaityti ir šį!