,,Deima''
Vytautas Ažušilis
2008 m.
192 psl.
ISBN 978-9955-623-13-7
Trečioji serijos knyga. Šioje serijos dalyje aprašomas Deimos, mergaitės, kuri pirmojoje serijos knygoje buvo atskirta nuo tėvų, gyvenimas. Sunki vaikystė mėtant iš vienų valstybinių vaikų namų/internato į kitus, tačiau kelyje pasitaikė keletas gerų žmonių ir mergaitės gyvenimas nenuėjo šunkeliais. Galiausiai gyvenimo keliai Deimą parvedė namo - į Galinių kaimą.
Šioje knygoje ir toliau išlieka autoriaus mėgstamas veikėjų charakterių tipažas. Kai papranti prie veikėjų dramatizmo visai nieko. Minimas šio tipažo neįprastumas manau dėl to, kad autoriaus pateikia žodžiais kas paprastai lieka žmonių galvose, tad keista skaityti veikėjus tariant žodžius, kokių reta išgirsti iš žmogaus lūpų - kurie gyvenime paprastai paliekami susiprasti kas ir kaip.
Šioje knygoje kiek daugiau dėmesio skiriama asmenybėms, tačiau įtraukiama ir truputį intrigų, rajkomo užmačių ir jaunimo rezistencijos. Autorius į knygos kontekstą įtraukia 1973-iais metais įvykusį Romo Kalantos susideginimą Kaune.
Turiu tik vieną rimtą pastabą šiam kūriniui. Piršlybos Deimai iš to paties vyro vyksta du kartus, be jokio pagrindo antrajam. Po pirmojo pasipiršimo jie nebuvo išsiskyrę ar susipykę tačiau kažkodėl antrasis įvyksta kaip naujiena. Bet čia tik trumpas loginis neatitikimas, kuris iš esmės knygos tikrai nepagadina.
Skaitydama Vytauto Ažušilio knygas apie sovietinius laikus Lietuvoje dažnai pagalvoju, kad tai nėra tik išgalvotos istorijos. Mintis taip nuosekliai vejama, sąsajos tokios tvirtos, nors paminimos tik momentiškai, kad vis tvirčiau peršasi mintis, kad tai aprašyti tikri gyvenimai žmonių, kuriuos autorius pažinojo. Nuo to šios knygos tampa tik dar įdomesnės.
Laikui bėgant lieka vis mažiau žmonių, kurie atsimena tuos laikus. Gerai, kad yra knygos, kuriose užrašomos mintys ir faktai neleisiantys laikui bėgant išsikreipti prisiminimams.
Šioje knygoje ir toliau išlieka autoriaus mėgstamas veikėjų charakterių tipažas. Kai papranti prie veikėjų dramatizmo visai nieko. Minimas šio tipažo neįprastumas manau dėl to, kad autoriaus pateikia žodžiais kas paprastai lieka žmonių galvose, tad keista skaityti veikėjus tariant žodžius, kokių reta išgirsti iš žmogaus lūpų - kurie gyvenime paprastai paliekami susiprasti kas ir kaip.
Šioje knygoje kiek daugiau dėmesio skiriama asmenybėms, tačiau įtraukiama ir truputį intrigų, rajkomo užmačių ir jaunimo rezistencijos. Autorius į knygos kontekstą įtraukia 1973-iais metais įvykusį Romo Kalantos susideginimą Kaune.
Turiu tik vieną rimtą pastabą šiam kūriniui. Piršlybos Deimai iš to paties vyro vyksta du kartus, be jokio pagrindo antrajam. Po pirmojo pasipiršimo jie nebuvo išsiskyrę ar susipykę tačiau kažkodėl antrasis įvyksta kaip naujiena. Bet čia tik trumpas loginis neatitikimas, kuris iš esmės knygos tikrai nepagadina.
Skaitydama Vytauto Ažušilio knygas apie sovietinius laikus Lietuvoje dažnai pagalvoju, kad tai nėra tik išgalvotos istorijos. Mintis taip nuosekliai vejama, sąsajos tokios tvirtos, nors paminimos tik momentiškai, kad vis tvirčiau peršasi mintis, kad tai aprašyti tikri gyvenimai žmonių, kuriuos autorius pažinojo. Nuo to šios knygos tampa tik dar įdomesnės.
Laikui bėgant lieka vis mažiau žmonių, kurie atsimena tuos laikus. Gerai, kad yra knygos, kuriose užrašomos mintys ir faktai neleisiantys laikui bėgant išsikreipti prisiminimams.
Malonaus skaitymo :)
Emilija